....... [ 2008 ] ...
....... [ 2009 ] ...
Tapatybės lankstumo riba
Dovanos su dantukais arba šeimos „buhalterija“
Kuo tu vardu ?
Kaip nustoti gailėtis savęs
Lietuvoj emigrantas, svetur – imigrantas. Tai kur mano namai?
Padidėjusi savižudybių rizika
Apie krizes – psichologines, ne ekonomines
 

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

Dovanos su dantukais arba šeimos „buhalterija“

Vilma Kuzmienė | psichologė psichoterapeutė

Daugybė autoritariškų tėvų bei motinų stengiasi išlaikyti psichologinę savo vaikų priklausomybę, net ir šiems suaugus. Tokie tėvai sako: „ Aš tiek aukojau dėl tavęs, todėl tu man skolingas/a“. Deja, kai kurie jauni žmonės paklūsta šiam žaidimui. Ir ne tokie jauni - taip pat. Tokioje priklausomybėje galima nugyventi visą gyvenimą. Kenčiant, pykstant, tačiau nepajėgiant nieko pakeisti. Jie psichologiškai neatsiskiria nuo šeimos. T.y. - nesukuria normalios distancijos tarp savęs ir savo šeimos.

Galima sakyti, „jie nesuauga, nes jaučiasi surišti ir supančioti įvairiomis atsakomybėmis, kurios iš tiesų artimos tam, kas Afrikoje vadinama „dovanos su dantukais“, - teigia psichologė A.A.Schutzenberger. Tokios dovanėles gali būti ritualinių mainų dalis, kaip kad „potlach“.

Potlach - paprotys gavus dovaną, atsakyti į tai irgi teikiant dovanas. Tai būdinga kai kuriems regionams. Į didelį balių, surengtą šventę yra privalu atsakyti tokiu pat dideliu, gal net didesniu surengtu baliumi. Kai kuriuose Malazijos regionuose šis paprotys tiesiog skurdina gyventojus. Jeigu vienas šventei paaukojo tris jaučius, kitas jau turi aukoti penkis, ir taip toliau. Yra žmonių, kurie dovanoja kitiems dovanas arba rengia vaišes, tikėdamiesi tarpusavio supratimo ir artumo. Dovanojama su lozungu „tiesiog šiaip sau“, tačiau iš mandagumo mes turime atsakyti tuo pačiu. Ir tai, kas buvo nemokamu veiksmu, širdies balsu, tampa pareiga.

Štai keletas pavyzdžių. Jeigu jus pakvietė pietų, tai vėliau jūs atsakysite kviestiniais pietumis. Tokia jau nerašyta socialinė taisyklė. Reiškia, jeigu jūs nenorite ar negalite priimti svečiuose šių žmonių - mažas butas, neleidžia socialinis statusas, o gal jūs - studentas, atvykėlis - turite keletą pasirinkimo galimybių. Arba neinate į kviestinius pietus, arba einate, tačiau nešatės dovaną, kurios vertė prilygsta vaišėms. Arba įteikiate simbolinę dovaną - gėlių puokštę ar saldainių dėžutę. Tokiu būdu jūs išsilaisvinate nuo įsipareigojimo.

Tačiau jeigu jūs išsilaisvinate nuo pareigos pernelyg greitai ar paprastai, kai kurių etninių grupių akimis tiesiog tampate „nedėkinga kiaule“. Taigi, yra socialinės ir šeimyninės sistemos, kurių veiklos rezultatas – žmonių išlaikymas priklausomybėje, nuo kurios jie gali išsivaduoti tik amžino dėkingumo už suteiktas dovanas būdu.

Kartais dėl to tarp tėvų ir vaikų susiklosto dramatiškos situacijos. Tarkim: neturtinga našlė visą gyvenimą daug dirbdama sugebėjo apmokėti sūnaus studijas puikiame universitete, siekdama sūnų „pastatyti ant kojų“. Tad sūnus jaučia pareigą nuolatos likti šalia motinos, jis neišdrįsta nei vesti, nei išeiti su bendraamžiais pasilinksminti, kol motina gyva. Ir tai trunka visą gyvenimą. Arba jis aukoja savo gyvenimą motinai, arba kuria savo gyvenimą daug vėliau, motinai mirus. Šeimos „buhalterija“ būna įvairių formų. Tai gali būti manipuliatyvus dovanų dovanojimas. Šis būdas dažnai stebimas labai jaunų sportininkų arba vunderkindų, įvairių konkursų nugalėtojų vaikų tėvų elgsenoje.

Panagrinėkime autoritariškų motinų situacijas. Teisingai, jos užaugino savo vaikus ypatingų didelių pastangų dėka, tačiau niekas jų neprašė šitaip aukoti save, kaip aukojo jos. Reikalavimas, kad vaikai grąžintų tėvams tai, ką šie yra davę, yra primesta „parentifikacija“, t.y. vaikai priverstinai paverčiami tėvais savo tėvams. Tad tuo pačiu metu tenka apgaubti savo tėvus meile, ir pačiam tuo pat metu tapti tėvu, kuris tęsia grandinėlę - būti vaiku, grąžinančiu skolas motinai arba tėvui, tai, ką šie yra davę. Tai vadinama lojalumo skola.

Taigi, „buhalterinės apskaitos“ sistema šeimoje gali būti labai sudėtinga. Tai ne šiaip paprasta schema „duodantis- duodantis“. Todėl dažnai kyla nuoskaudos jausmas - kad tavimi naudojasi. Šeimoje, kaip ir kitoje socialinėje aplinkoje, egzistuoja nerašytos taisyklės.

Dažniausiai sutinkamos šeimos taisyklės:

- Yra šeimų, kurios remiasi schema: yra tas, kuris rūpinasi, ir tas, kuriuo rūpinamąsi. Pavyzdžiui, kažkas nuolat serga.
- Yra šeimų, kurių tiesa tokia - svarbiausia dėti visas pastangas, kad sūnus gautų geriausią išsilavinimą. Prioritetas teikiamas ne pačiam vyriausiam vaikui, o vyriausiam sūnui. Tai reiškia, jog jeigu neturtingoje šeimoje sūnus gimė trečias, vyriausios seserys pradeda anksti dirbti, kad padėtų broliui siekti mokslų. Galima kelti klausimą - kodėl motina ir abi seserys dirbo, kad „pastatyti ant kojų sūnų“, ir kaip jos vėliau gyvena su tuo?
- Tačiau sutinkamos ir šeimos, kur tarp vaikų yra lygybė.
- Yra šeimų, kur vyriausias vaikas paveldi tėvų fermą, o kiti išeina patys kurti savo gyvenimo.
- Yra šeimų, kur po vieno stogu gyvena vaikai, jau sukūrę savo šeimas, netgi kelios šeimos kartos. Vadinamas „itališkos šeimos“ modelis.
- Yra šeimų, kur vaikai išeina gyventi savarankiškai vos sulaukę pilnametystės.

Jeigu jaučiate diskomfortą santykiuose su savo šeima, pirmiausia jums reikia suprasti, kokia gi jūsų šeima, kokias nerašytas taisykles ji puoselėja, kokius žaidimus, pagrįstus rišančia visagale kalte, ji žaidžia. Jauna mergina, įsimylėjusi jauną vaikiną, žada su juo kurti šeimą. Ar ji gali, ar ji laisva tekėti už pačios pasirinkto vyriškio, gimdyti vaikus ir perduoti jiems tai, ką pati gavo iš savo tėvų? O gal, savo vyresnės sesers mirties atveju, ji privalo ištekėti už sesers našlio ir imtis globoti be motinos likusius sesers vaikus, nes juodvi buvo našlaitėlės ir ji daug kuo skolinga mirusiąjai seseriai?

Šeimos „buhalteriją“ kuria kultūra, kurioje gyvena šeima, bei pati šeima. Šeimose dažnai kurie nors jos nariai (o kartais ir visi) jaučia „neteisybę“. Tarkim, vienas sūnus gavo didelį paveldą, kitas beveik nieko. Tuomet ir gavėjas, ir nukentėjęs, apie tai prisimena visą gyvenimą, atitinkamai nuteikia savo vaikus giminių atžvilgiu.

Taip pat šeimos „buhalterijoje“ svarbus vaidmuo tenka lūkesčiams. Kuomet tėvai psichologiškai pririša savo vaikus kaip amžinus skolininkus. „Tu vienintelė iš mano vaikų, kuri daug pasieksi“ - nuo tokios frazės, nuolat skambančios mintyse, niekaip negali išsivaduoti jauna moteris. Jai nesiseka palaikyti ilgalaikių santykių su vyrais, nes ji nuolat bijo, kad jos išrinktasis nepatiks motinai, seseriai. Tad ji ieško idealaus vyro. Žinoma, jo neranda. Kenčia. Pergyvena, kad yra vieniša. Jaučiasi nevykėle. Kol galop jai kyla klausimas: “ar mano vaikinas turi patikti man, ar mano šeimai?“ Kol kas į šį klausimą mergina atsakymo nerado...

Lojalumo šeimai sistema puikiai reguliuojama kaltės jausmo sukėlimu. Tačiau ne tik juo. Dar pasitelkiama šeimos kartų istorija, šeimos mitai (pvz, visi vyrai šeimos kartų istorijoje buvo netikėliai). Galų gale, lojalumas šeimai vis tik priklauso ir nuo kiekvieno individo pozicijos, ką jis asmeniškai laiko esant „teisinga“.

Analizuojant savo šeimos ar net kelių kartų schemas bei „buhalteriją“ reikia atkreipti dėmesį į tai, kas, su kuo, ir kaip yra susietas lojalumo saitais. O taip pat į tai, kokią prasmę kiekvienas jų suteikia šiam lojalumui. Kodėl sūnui svarbu atitikti motinos lūkesčius? Kas bus, jeigu jis supranta teisingumą kitaip, ir tas supratimas prieštarauja motinos „teisingumo sampratai“?

Kiekvieno šeimos nario lojalumo prasmė bus kitokia. Nes kiekvienas šeimos narys veda savo subjektyvią „buhalteriją“- kam ir ką jis davė, kada iš ko, ir ką jis gavo. Ką jis gaus ar duos ateityje. Todėl kartais labai sunku pasakyti, ką kiekvienas šeimos narys duoda ir gauna šeimoje, kokie yra jo nuopelnai ar skolos. O kai kuriais atvejais tai taip aišku, kad sakoma - „drąsko akis“.

Yra labai sunkių skolų. Tarkim, vendeta. Prarasta garbė.

Tačiau psichologiškai sunkiausios primestos skolos, kurias autoritariški tėvai primeta vaikams dar nuo mažens, o šie niekaip nepajėgia iš to išsivaduoti net suaugę. Išsivadavimo keliai yra. Vieni lengvesni, kiti labai sunkūs. Tačiau visi jie prasideda nuo savęs pažinimo, adekvataus suvokimo - kas esi, ką darai, ko sieki. Antraip niekada neišbrisi iš manipuliacijų, nesąmoningų reakcijų bei užimamų vaidmenų rato.