....... [ 2008 ] ...
....... [ 2009 ] ...
Tapatybės lankstumo riba
Dovanos su dantukais arba šeimos „buhalterija"
Kuo tu vardu ?
Kaip nustoti gailėtis savęs
Lietuvoj emigrantas, svetur – imigrantas. Tai kur mano namai?
Padidėjusi savižudybių rizika
Apie krizes – psichologines, ne ekonomines…
 

 

SPECIALISTAI

Apie krizes – psichologines, ne ekonomines…

Sonata Marčėnienė, psichologė

Susiruošusi parašyti apie psichologines krizes, kurias kiekvienas ir ne kartą esame išgyvenę, supratau, kad reikia patikslinti: kalbėsime ne apie šiuo metu visiems vos ne keiksmažodžiu tapusią pasaulinę ekonominę krizę. Psichologams tokia įprasta sąvoka – krizė – šiuo metu turi vieną reikšmę, susijusią su ekonomika, finansais ir vartojimu… Galbūt ne vienam iš mūsų ši krizė – dabartine prasme – tampa ir asmenine. Taigi, aptarsime bendrus krizės atsiradimo, vystymosi, jos išgyvenimo, “tvarkymosi” su ja dėsningumus.

Krizių psichologija – sąlyginai “jauna” psichologijos teorijos ir praktikos sritis. Į krizines, traumines situacijas ir jų poveikį žmogui dėmesys buvo atkreiptas po pirmo pasaulinio karo. Gydytojai ėmė pastebėti ir aprašinėti nervinius sutrikimus karo sąlygomis, t.y. panikos būsenas, kai šoko ištikti žmonės imdavo šaukti, rėkti, neadekvačiai elgtis arba atvirkščiai – tapdavo apatiški, prislėgti, nuslopdavo savisaugos instinktas ir mirties baimė.
Krizių įveikimo pradininku yra laikomas Lindeman. Po Bostono klube 1942m. įvykusio gaisro su tragiškomis pasekmėmis jis bendravo su nukentėjusiais, aiškinosi artimųjų netekusių žmonių reakcijas. Pagrindinė išvada buvo, jog ūmus, netikėtas stresas, sielvartas yra lydimas įvairių somatinių ir psichologinių simptomų (kaltės, priešiškumo). Tai gali pasireikšti nebūtinai iš karto, o gali būti lyg ir “atidėta”, žmogus gali sureaguoti žymiai vėliau, pradiniam šokui praėjus. Taip pat jis pastebėjo, kad tinkama ir savalaikė pagalba gali padėti transformuoti itin sunkias reakcijas į normalų gedulą, kuris baigiasi “susitaikymu”, psichologinės situacijos išsprendimu ir nepalieka sunkių, ilgalaikių pasekmių.
Vėliau Caplan aprašė bendrą psichologinių traumų, krizių modelį. Bet kokia krizė kelia didžiulę įtampą, todėl joje ilgai būti negalima. Yra dvi išeitys – arba ji išsisprendžia, baigiasi teigiamai, arba neigiamai, t.y. sukelia nepageidaujamas pasekmes, patologiją (įvairios priklausomybės, savižudybės, somatizacija, fizinių simptomų atsiradimas, depresija).

Išskiriamos 4 krizės išgyvenimo fazės:

1. Šokas: būdingas sustingimas (turbūt visi esame girdėję apie tokią reakciją gaisro metu, kai žmogus užuot gelbėjęsis, tiesiog stovi sustingęs arba atlieka kokį nors beprasmišką, stereotipišką veiksmą), arba atvirkščiai – chaotiškas aktyvumas, neprognozuojami veiksmai, neadekvatus realybės suvokimas.

2. Atsiranda įvairios reakcijos, emocijos, žmogus pradeda suvokti, kas įvyko. Nereta reakcija – neigimas, kai žmogus “ginasi” nuo skausmo, stengdamasis nuneigti, nureikšminti įvykusią traumuojančią situaciją, atitolinti prisiminimus. Pasekmė – emocijų somatizacija, įvairių fizinių ar/ir psichologinių simptomų atsiradimas. Gali pasireikšti ir taip vadinamas “maginis”, iracionalus mąstymas, kai žmogus tarytum “perkuria” realybę, suteikia įvykiams nebūtas prasmes, prisiima sau įsivaizduojamas kaltes ir pan.

3. “Perdirbimo” fazė: mėginama ką nors daryti, siekiant sumažinti emocinį krūvį. Tai esminė fazė, kurioje pasireiškia individualūs skirtumai, priklausomai nuo žmogaus savybių, sugebėjimo “tvarkytis” su įtampa ir nerimu, ankstesnės patirties. Žinoma, jog traumas lengviau įveikia žmonės, praeityje jau įveikę krizes, “užgrūdinti” (pasakymas “po to, ką dabar patyriau – man jau niekas nebaisu…”). Šioje fazėje labai svarbus momentas – parama ir pagalba iš aplinkinių. Tačiau yra dalykų, kurių ir stipriausias žmogus negali “įveikti”. Ypač pavojinga, kai krizę sukėlęs įvykis atskleidžia anksčiau neįveiktas, neišspręstas traumas ir krizes, kai tarytum “atsinaujina”. Tokiais atvejais galima fiksacija, sutrikimas gali tapti chroniškas (psichosomatinės ligos, asmenybės vystymosi sutrikimai, depresija…). Tokiais atvejais būtina specialistų pagalba, terapija.

4. Užbaigimas, kai grįžta pusiausvyra, sugebėjimas planuoti ateitį, savo vertės pajautimas (labai dažnai krizės išgyvenimas yra susijęs su savęs vertinimo sumažėjimu, savęs kaltinimu), atsistato santykiai su aplinka. Įgyta patirtis integruojama į žmogaus asmenybės struktūrą, žmogus supranta gavęs vertingą “gyvenimo pamoką”, kuria sugebės pasinaudoti ateityje išvengdamas arba lengviau spręsdamas krizes.

Žinoma, krizės ir traumos išgyvenimas – labai individualus dalykas. Svarbu suprasti, kad gyvendami mes praktiškai negalime išvengti krizinių situacijų. Jos išgyvenimas – normali reakcija į nenormalią, bet neišvengiamą situaciją. Beje, šis aprašytas modelis ir tėra modelis, nėra tyrimų, pilnai patvirtinančių jo universalumą. Tai dar kartą įrodo, kokie mes skirtingi ir koks sudėtingas dalykas – žmogaus psichika, kokių neišsenkamų, neprognozuojamų resursų kiekvienas mūsų turime savyje.

Kaip jau minėjau, kiekviena krizinė situacija sukelia daugybę psichologinių bei fiziologinių reakcijų. Jausmų intensyvumas gali skirtis, bet kiekviena krizė yra lydima pykčio, beviltiškumo, bejėgiškumo, pasimetimo, kaltės, baimės, nerimo, įtampos, abejonių dėl ateities, gėdos, liūdesio, nusivylimo, neapykantos, nemalonių pojūčių kūne, savęs vertinimo ir energetinio potencialo kritimo.

Tai, ką išvardijau, yra ir pagrindiniai depresijos požymiai. Neretai netgi patyrusiam specialistui būna sunku “atpažinti” tą ribą, kur baigiasi normali reakcija į krizinę situaciją, ir kur prasideda klinikinė depresija – kaip neišspręstos ar užsitęsusios reakcijos pasekmė.
Bet kuriuo atveju bendravimo ir pagalbos, paramos vengimas, užsidarymas, atsiribojimas (kaip neretai būna) yra pats blogiausias ir pavojingiausias reagavimo būdas, galintis sukelti drastiškas pasekmes – iki suicido grėsmės. Paradoksalu, tačiau neretai patys artimiausi žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių tampa tais, prieš kuriuos krizinėje situacijoje “užsidedame “ kaukę, reiškiančią “viskas gerai” ar netgi imame jausti jiems priešiškumą ar/ir kaltę. Sutrikę emociniai santykiai su artimiausiais žmonėmis dar labiau didina įtampą ir kartu mažėja saugumo jausmas, taip būtinas sudėtingą situaciją išgyvenančiam žmogui. Santykiai su artimaisiais tampa sudedamąja krizinės situacijos dalimi.
Čia dar kartą norėčiau pabrėžti, kad savalaikė, tinkama psichikos sveikatos specialisto pagalba (individuali arba grupinė, kai suburiama panašias problemas išgyvenančių ar išgyvenusių žmonių grupelė) gali padėti veiksmingiau “susitvarkyti” su kilusiais stipriais jausmais, traumos ar krizės pasekmėmis, integruoti įgytą patirtį į asmenybės struktūrą, rasti santarvę su savimi ir kitais.

Pateikiame Holmes ir Rahe (JAV) sudarytos traumuojančių situacijų skalės dalį pagal tai, kokie gyvenimo įvykiai turi didžiausią poveikį mūsų savijautai, yra sunkiausiai išgyvenami (silpnėjančia tvarka; be abejo, skalė nėra universali, nes skirtingi žmonės skirtingus įvykius gali išgyventi nevienodai intensyviai):

1. Sutuoktinio mirtis 100 balų
2. Skyrybos 73
3. Sprendimas gyventi atskirai 65
4. Įkalinimas 63
5. Artimo šeimos nario mirtis 63
6. Pačio asmens susižalojimas arba liga 53
7. Vedybos 50
8. Darbo netekimas 47
9. Vedybiniai nesklandumai 45
10. Išėjimas į pensiją 45
11. Šeimos nario liga 44
12. Nėštumas 40
13. Nesklandumai seksualiniam gyvenime 39
14. Naujo šeimos nario atsiradimas 39
15. Pasikeitimai, pertvarka darbe 39
16. Finansinės padėties pasikeitimas 38
17. Artimo draugo mirtis 37
18. Darbo pobūdžio pasikeitimas 36
19. Ginčų su sutuoktiniu pagausėjimas 35
20. Finansiniai įsipareigojimai 31
21. Teisės gauti paskolą netekimas 30
22. Atsakomybės darbe padidėjimas 29
23. Vaiko išėjimas iš namų 29
....
42. Kalėdos 12
43. Smulkūs įstatymų pažeidimai 11

Pabaigai norėčiau pateikti keletą Woolfolk ir Richardson suformuluotų minčių, nuorodų, galinčių didinti atsparumą stresui:

• Daugumą stresinių situacijų sukuria ne tai, kas mums atsitinka, bet mūsų įsitikinimai, manymai, įsivaizdavimai, interpretacijos, požiūriai. Neretai mes patys esame savo tragedijų ir dramų autoriai, nedideles problemas vertindami kaip katastrofą. Ar ne per dažnai savo emocijoms nusakyti vartojame žodžius “siaubinga”, “klaiku”, “beviltiška”, “gėdinga”, “pasibaisėtina” ir pan.

• Laimė negali būti pasiekta lyg koks tikslas, ji visuomet yra to, ką mes veikiame, pasekmė. Išsireiškimas “laimės ieškojimas” yra netikslus, prieštaringas, verčiantis nuolat galvoti ir nerimauti – “ar aš laimingas”. Susirūpinę žmonės retai būna laimingi.

• Susiraskite veiklą, kuri jums teiktų tikrą malonumą, darykite tai, kas jums leidžia džiaugtis pačiu veikimo procesu, o ne pasiektu rezultatu ar nauda.

• Turėkite artimą žmogų, kuriam būtumėte svarbus ir kuriuo pasitikėtumėte. Prasmės ir tikslingumo jausmas labai priklauso nuo emocinių santykių su kitais, jie gali būti lyg kompasas, padedantis orientuotis gyvenimo audrose.

• Supraskite ir priimkite tai, kad ne viskas priklauso nuo jūsu, kad yra dalykų, kurių jūs paprasčiausiai negalite kontroliuoti ir suvaldyti.

• Vystykite savo jumoro jausmą, o kartu – ir gebėjimą pažvelgti ironiškai į save. Tai gali pagelbėti daugelyje situacijų. Juokas visuomet mažina įtampą.

• Mokinkitės tolerancijos ir sugebėjimo atleisti sau ir kitiems. Savo silpnybių netoleravimas sukelia įtampą ir mažina savigarbą, o netolerancija kitiems – pyktį ir kaltinimus. Neturime teisės reikalauti, kad kiti priimtų mūsų vertybes. Gyvenkime ir leiskime gyventi kitiems.

• Mokinkitės pamatyti pasaulį ir save kitų žmonių akimis. Mūsų tarpusavio santykiai būna geresni, kai mes sugebame suprasti ir vertinti kitų žmonių požiūrį. Tai leidžia atsikratyti pykčio ir kaltinimų.

• Žinoma, visi mes kažko tikimės iš aplinkinių. Bet niekas kitas nėra atsakingas už mūsų laimės pojūtį, negali padaryti mūsų laimingais, tik mes patys.

• Nesitikėkite, kad ateis diena, kai „aš atsipūsiu“ ir kai „visos problemos išsispręs“. Tokia diena neateis. Visi geri dalykai gyvenime yra procesas. Džiaukitės tuo, vertinkite, ką turite dabar. Neeikvokite laiko ir jėgų, laukdami „geros pabaigos“

• Kiekvieno mūsų praeityje gyvena įvairūs „vaiduokliai“, kurie tarytum leidžia mums kaltinti save ar kitus arba ilgėtis „senų gerų laikų“. Nuolatinis praeities keiksnojimas arba atvirkščiai – idealizavimas, trukdo gyventi ir jausti malonumą dabartyje.