....... [ 2008 ] ...
....... [ 2009 ] ...
Tapatybės lankstumo riba
Apie krizes – psichologines, ne ekonomines…
Dovanos su dantukais arba šeimos „buhalterija“
Kuo tu vardu ?
Kaip nustoti gailėtis savęs
Lietuvoj emigrantas, svetur – imigrantas. Tai kur mano namai?
Padidėjusi savižudybių rizika
 
 

 

SPECIALISTAI

Tapatybės lankstumo riba

Vilma Kuzmienė | psichologė psichoterapeutė

Kino teatro salė. Įsitaisote savo vietoje. Aplink - daugybė jums nepažįstamų žmonių, atėjusių, kaip ir jūs, pasižiūrėti filmo. Jūs jų nepažįstate, jie - nepažįsta jūsų. Daugiausia, kas esate šiuo momentu vienas kitam - tai eilės ir vietos numeris. Bet kiekvienas tų jums nepažįstamų žmonių, kaip ir jūs pats, kažkam yra mylimas žmogus, tėvas arba mama, draugas, darbuotojas, brolis ar sesuo.

Teigiama, kad susipažįstant ir pažįstant asmenybę, viskas vyksta tam tikrais lygiais. Pirmiausia susipažįstama su žmogaus bruožais ir asmeniniais interesais. Trečiasis labai svarbus lygmuo - tapatybė. Būtent tapatybė yra asmenybės pagrindas, teigia psichologas Danas McAdamsas. Tai “vidinė savojo aš istorija, į kurią integruojama rekonstruota praeitis, dabartis ir numatoma ateitis, kad gyvenimas taptų vientisas, tikslingas ir prasmingas”, teigia McAdamsas. Tapatybė yra tarsi pagrindinė ašis, susiejanti įvairius žmogaus patirčių elementus į vieną vientisą visumą. Ir sudaro ją daug dalių, daug elementų. Žmogus labai greitai ir lanksčiai gali ją praturtinti, pridėdamas kažką naujo. Tarkim, įsigiji Honda automobilį ir įstoji į Hondos klubą. Nes priskiri save prie šių automobilių fanų, taip sukurdamas naują savo tapatybės elementą.

Beje, įvairių tapatybės elementų reiškmingumas gali svyruoti ir keistis keičiantis aplinkybėms. Tarkim, vienas tapatybės elementų yra tautybė. Kalbant apie savo tautybės pojūtį, jo svarbą, pacituosiu Sam Gosling:” Aš esu anglas, bet niekad nelaikiau to pagrindiniu savivokos elementu, kol nepersikrausčiau į Jungtines Valstijas, kur mano angliškumas staiga tapo kur kas labiau matomas. Mano akcentas kur kas labiau išryškėja Ostine nei Londone, ir aplinkinių (taip pat ir savo) akyse aš tapau visko, kas angliška, ambasadorius. Savivokai daug įtakos daro kontekstas. Pavyzdžiui, kol gyvenau Anglijoje, nelaikiau savęs europiečiu, nes šiuo žodžiu buvo vadinami žemyne, už Lamanšo, gyvenantys europiečiai. Tačiau kai atsidūriau čia, tas vandens lopinėlis tarp Anglijos ir Prancūzijos atrodo visiškai nereikšmingas. Net ir savo galvoje aš tapau Europos dalimi”.

Manau kad taip nutinka visiems. Gyvendamas savoje šalyje tarp savo tautybės žmonių,kalbančių viena kalba, kur kas rečiau pagalvoji, kokios tu tautybės. Išvykęs svetur - pakeliauti, dirbti, gyventi, tautybę kaip tapatybės elementą iškeli gana aukštai. Nes taip susiklosto aplinkybės. To reikalauja ir aplinkybės - kai susipažįsti su naujais žmonėmis, pasakoji iš kur esi, kalbi su akcentu arba iš viso nemoki svetimos kalbos ir pan.

Ilgiau gyvenant svetur, kai kurie žmonės susiduria su užaštrėjusiu būtent šiuo tapatybės aspektu- kas aš esu? Lietuvis, bet ir vokietis. Lietuvaitė, tačiau priėmusi ir Airijos tradicijas.

Labai įdomiai šia tema diskutavau su Jurga, kuri dabar gyvena Prancūzijoje, ir mielai leido pacituoti savo įspūdžius: „Visai neseniai buvau susitikusi labai puikų homeopatą. Jis man kalbėjo apie skirtingą kiekvienos šalies gyvenimo ritmą. Išeivis, atsidūręs kitoj aplinkoj, jaučiasi pasimetęs būtent dėl to. Vienas adaptuojasi lengviau prie kitokio tempo, kitas sunkiau, bet abejais atvejais abi asmenybės stengiasi toj pačioj aplinkoj
susirasti savo tautiečių, kad būtent jų draugijoj atsigautų. Tarsi tautiečių sambūryje
grįžtama į gimtinį ritmą, prie kurio visi užaugę, susiformavę. Tas deguonies gurkšnis būtinas, kad gyvenimas svetur neapkarstų. Štai kodėl visur azijiečiai buriasi į atskirus kvartalus, žydai taip pat buriuojasi kartu, ir štai kodėl visur pilna lietuvių bendruomenių. Tas homeopatas sakė, kad kartas nuo karto būtinai grįžčiau į Lietuvą arba bendraučiau su lietuviais. Štai kodėl dažnai naršau lietuviškas svetaines. „

Nesu ilgai gyvenusi svetur. Tačiau pritariu tam homeopatui. Keliaujant susitikus kokį pakeleivį tautietį, visada abipusiškai pradžiungam - ar buvot ten, ar matėt tą ir aną, ar senai jau keliaujat ir tt. Iš tiesų tai gan smagi „nacionalinė injekcija“. Paskui išliekanti net kelionės prisiminimuose: „o pamenat, kaip sutikom tą porelę kauniškių?“ . Vadinasi, tai iš tiesų svarbu. Ir tampa ypatinga vertybe ten, kur esi tarp kitakalbių kitataučių. Galbūt dėl to, kad randi su kuo susivienyti, kad tai savi, ir neklaus - palaukit, o kur ta Lietuva?

Homeopatas kalbėjo apie šalies, tautos ritmą. Matyt jis turėjo mintyje tam tikrus nacionalinius bruožus, įpročius, vertybes, tradicijas, gyvenimo tempą ir pan. Į kuriuos laikas nuo laiko verta pasinerti siekiant išvengti vidinės sumaišties. O taipogi - kad apsisaugoti nuo stereotipų, kuriais remdamiesi mus vertina kitų tautų žmonės. Taip, tai ką apie saviškius žinai tu, kartais net labai skiriasi nuo to, ką apie taviškius yra girdėję kitose pasaulio šalyse. Arba - kaip jautiesi, kai tau priskiriamas koks nors anekdotinis tavo tautai atseit būdingas stereotipas, o žinai , kad tai netiesa?

Visi žinome, kad ne visi nacionaliniai bruožai yra tik teigiami. Ne visada užsienyje tau pasakys: “Oh, Lithuania-Sabonis, Marčiulionis!!!!” Kiekviena tauta yra vertinama kitų tautų. Apie kiekvieną tautą yra sukurti stereotipai. Ką anekdotai pasakoja apie estus - kad kino filme „Matrica“ buvo naudotos estiškos kulkos - suprask tokios lėtos, flegmatiškos. Suomis, kuris atšliuoš slidėmis dešimt kilometrų iki artimiausio kaimyno trobelės pabendrauti - abu tylėdami išgers arbatos - ir suomis šliuoš atgal namo tuos dešimt kilometrų. Arba tas posakis „ramus kaip belgas“. Pamenat, kas dėjosi, kad vizito Belgijoje metu oficialiai buvo paminėtas šis posakis, ir belgai negalėjo jo suprasti, net nesuvokė, iš kur toks palyginimas, įsižeidė...

Taigi, gyvenant ar viešint svetur tautiškumo kaip tavo tapatybės klausimas gali tapti skausmingu vien dėl to, jog egzistuoja šie stereotipai apie nacionalinius bruožus. Kiek tie stereotipai yra teisingi, sunku pasakyti. Juk stereotipai dramatizuoja ir sutirština kokius nors kiekvienos tautos bruožus. Neigiamus – ypač. Vadinasi, vos tik prisistatęs, kad esi lietuvis, iškart gali tikėtis, jog tau bus priskirtas koks nors stereotipas apie tai „Kas yra lietuvis“.

Tautiniai stereotipai apjungia ir daugelį tradicijų, įpročių, priimtino ir nepriimtino elgesio elementų. Jei atvažiuosi viena minute vėliau nei sutarta - Šveicarijoje tai bus laikoma vėlavimu. O Brazilijoje bus visiškai priimtina. Niujorkiečiai vadinami neurotikais, kaliforniečiai atsipalaidavę, vakarų vidurio gyventojai - nuobodūs.

Sam Gosling teigia, kad intuityviai mums atrodo, jog įvairiose vietose gyvenantys žmonės yra skirtingi. Viena to priežasčių- „kad tam tikra aplinka gali formuoti asmenybę, nes nuo aplinkos priklauso čia gyvenančių žmonių galimybės. Fizinė ir kultūrinė aplinka iš dalies formuoja joje gyvenančių žmonių veiklą ir bendravimą, o tuo pačiu ir asmenybę. Pavyzdžiui, paaugliai, gyvenantys kaimo vietovėse, užsiima kitokia veikla nei paaugliai, augantys mieste.“ „Aplinka galima paaiškinti dalį tiesos, besislepiančios po geografiniais stereotipais, nes žmonės yra lankstūs tik iki tam tikros ribos. Liberalas, atidūręs respublikonų dominuojamoje valstijoje, gal ir sugebėtų šiek tiek sušvelninti savo pažiūras, bet anksčiau ar vėliau pasieks ribą. O kai tik taip atsitiks, geriausia jam būtų persikelti į tokią vietovę, kuri daugiau atitiktų jo asmenybę-“, rašo psichologas.

Taigi, apibendrinant tapatybės tautinio elemento aspektus, ir vėl grįžtame prie tos homeopato idėjos apie tautinio rimto „injekciją“, kuri reikalinga, kad gyvendamas svetur jaustumeis harmoningai.

Tapatybės lankstumas turi ribas.
Kiekvienas tapatybės elementas tavyje turi lankstumo ribas.
Atrask savo tapatybės nišą.
Kitaip....

Literatūra:
Sam Gosling. Šnipas. Vilnius, 2008, Vaga.