....... [ 2008 ] ...
....... [ 2009 ] ...
Tapatybės lankstumo riba
Dovanos su dantukais arba šeimos „buhalterija“
Kuo tu vardu ?
Kaip nustoti gailėtis savęs
Lietuvoj emigrantas, svetur – imigrantas. Tai kur mano namai?
Padidėjusi savižudybių rizika
Apie krizes – psichologines, ne ekonomines
 

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

Kuo tu vardu? ... (1) ...

Vilma Kuzmienė | psichologė psichoterapeutė

Gimdama kiekviena gyva būtybė turi prigimtinę teisę į deguonį, kuriuo kvėpuoja, fizinį bei dvasinį kūną bei „vardą“. Gyvūnai, augalai, nematomos plika akimi gyvybės formos turi tiesiog savo rūšies pavadinimą. Žmogaus kūdikis - daug turtingesnis. Gimdamas jis gauna vardą. Kai kuriose kultūrose, netgi kelis.

Tad, viskas prasideda nuo vardo. Viskas - tai žmogaus tapatybė. Jo gyvenimas.
Vardu viskas ir baigiasi. Nors vardas gali išlikti kitų atmintyje ir po žmogaus mirties labai ilgai. Vardas yra kiekvieno iš mūsų tapatybės kodas.

Pirmiausia, ką pasakome apie save naujiems pažįstamiems prisistatydami, yra vardas ir pavardė. Ištardami juos, mes parodome savo vietą socialiniame, kultūriniame bei geografiniame kontekste. Iš vardo ir pavardės kai kuriais atvejais net galima spręsti apie etnologinius ir religinius atspalvius. Atskleisdami savo vardą, nurodome ir savo vietą ( „iš čia“ mes, ar „iš ten“), savo priklausymą kokiai nors grupei ar kažkokiam pasauliui ( „esi vienas iš mūsiškių“). O gal jūs priklausote priešams, arba esate jų anūkas- jus gali dėl to atstumti, jausti jums agresiją, o gal bijoti jūsų.

Pasakius vardą, gali greitai paaiškėti, kada jūs gimėte, kur, kas jūsų tėvai. Biblija giminės istoriją pasakoja irgi tokiu būdu: tas ir tas, sūnus tokio ir tokio. Taigi, vardas savyje slepia ir žmogaus koordinates laike, erdvėje bei istorijoje. (Klasikinis klausimas mokykloje:“Ką dirba tavo tėvai?“). Kokiai tu priklausai kultūrai? Kokiai tradicijai? Koks tavo lygis? Lytis? Rasė? Amžius? Religija?

Tapatumas - AŠ („self“), jo giluminė esmė- „AŠ sau pačiam“, visada susijęs su „AŠ kitiems“ , t.y. su vaizdiniu, kurį jūs pateikiate kitiems, ir su vaizdiniu, kurį kiti projektuoja į jus, su statusu bei rolėmis gyvenime, o taip pat - su lūkesčiais jūsų atžvilgiu. Ir, be abejo, su „vidiniu AŠ“ ir savęs paties jautimu, savo asmenybės išgyvenimu.

E. Pirson atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad vaikai savo giminystės ryšius pradeda suvokti nuo keturių su puse metų amžiaus. O nuo septynių su puse metukų jau sugeba artikuliuoti taip vadinamą „giminystės atomą“, t.y. įvardinti pripažintus anksčiau giminystės su tėvais ryšius. Kartos ir giminės, giminystės sąvokas vaikas pradeda suvokti vėliausiai.

Giminingas ryšys - tai vienu metu biologinė, socialinė ir psichologinė realybė.
Biologinė realybė- tai genetinė fikcija: giminystės ryšiai atsiranda dėl tėvų santuokos. Net jeigu kalbama apie nesantuokinį kūdikį, kurį slepia. Arba tas ryšys atsiranda savanoriškai pripažinus giminystę( tai gali atitikti realybę, arba gali būti socialine fikcija).

Giminystę galima analizuoti dviem būdais, kaip tai padarė Žanas Giota:

- nustatyta giminystė - tokie ryšiai, kurių dėka žmogus paskelbia sau ir kitiems, jog jis yra sūnus/dukra, tėvas/motina tokio ir tokio žmogaus bei priskiria save atitinkamai grupei. Tarkime, rusiškose tradicijose žmogus iškarto prisistato esąs tokio ir tokio sūnus/dukra, pavyzdžiui, Nikolajus Vasiljevičius Gogolis, vadinasi-Vasilijaus sūnus. Beje, įdomu pastebėti, kad kiekvienas žmogus turi tėvavardį net ir tuo atveju, jeigu tikra tėvystė nėra žinoma. Lygiai tokia pati tradicija yra būdinga afrikietiškose gentyse- nurodomas savo giminystės ryšys.

- įsivaizduojamas arba narcistinis giminystės ryšys- tai psichologinė realybė, jau įrašyta į istoriją bei ateitį. Psichologinis ryšys matosi iš to, kokią svarbą žmogus suteikia fiziniam kelių kartų panašumui.

Turbūt esat pastebėję pasikartojančių įvykių sekas kai kuriose šeimose- vaiko arba tėvo mirtis, savižudybė, paveldėta liga arba suvokiama kaip paveldėta. Ir kad tokie įvykiai giminėje tęsiasi iš kartos į kartą.

Blogų pasikartojančių įvykių sekas galima užbaigti ir nutraukti - suvokus, kad tu esi dviejų žmonių, turinčių savo giminės istorijas ir besitęsiančias tradicijas (polinkį sirgti, polinkį į nelaimingus atsitikimus ir pan), vaikas. T.y., kad tu neesi nei mama, nei tėtis. Tu esi tu.
Tavimi prasideda nauja istorija, naujos tradicijos.
Tai įsisąmoninęs žmogus nutraukia pasikartojančių įvykių sekas, jeigu nori to. Nes jis jau suprato, kad jame susiliejo dviejų giminių/šeimų genai, ir kad tas susiliejimas pagimdė visai atskirą trečią žmogų, su savom unikaliom savybėmis bei savitu geno-kodu.
Tuomet jis gali kurti savo istoriją, nekartodamas tėvų šeimų įvykių sekų.

„Mes visi - metisai“- rašo A.A.Šutcenberger.
Mes kilome susimaišius dviem skirtingoms šeimoms: motinos ir tėvo. Netgi jei šios šeimos gyvena kaimynystėje, jeigu mūsų tėvai - bendradarbiai, priklauso vienai rasei, vienai religijai, jų odos spalva tokia pati, jie kilę iš tokios pačios socialinės aplinkos, turi lygias socialines teises, tą pačią tautybę, priklauso tokiai pat kultūrai.
Visa kas aukščiau išvardinta visai negarantuoja, kad motinos ir tėvo pažiūros bei skoniai-tarkim, kulinarijoje, literatūroje, muzikoje – yra tokie patys, vienodi. Arba jų reakcijos į šaltį ar kaitrą, arba gyvenimo būdas.

Paprastai viena iš dviejų šeimų poroje tampa dominuojančia. O antroji - kaip priedėlis.
Labai dažnai vaikas paveldi vieną kultūrą, o ne dvi, nes yra dominuojanti kultūra, o kita vadinama „išvarytąja“ arba „paslėpta“. Čia viskas nėra taip paprasta. Ypač mišriose santuokose, kur susiduria dvi skirtingos kultūros, skirtingos kalbos ir pan. Prisiminkime, kaip XIX a didžiosios valstybės stengėsi sutelkti skirtingas kultūras, ir prasidėjo brolžudiški karai, religiniai bei rasiniai karai. Nekalbant jau apie nuo seno vykstančius karus tarp genčių.

Kultūrų sumaišymas - kros-kultūriniai reiškiniai - kelia labai didelį susidomėjimą. Man asmeniškai teko matyti atvejų, kuomet dvi skirtingos kultūros susiliejo į vieną šeimą ir gražiai papildė viena kitą. Vaikas, gimęs lietuvės ir ruso šeimoje, nuo mažens išmoksta ir įvaldo dvi kalbas - lietuvių ir rusų. Išmoksta abiejų kultūrų tradicijų. Ir tai padeda jam tapti didesnių galimybių žmogumi.

Žinoma, daug kas priklauso nuo santykių tarp jo tėvų - būtent nuo santykių tarp tų dviejų kultūrų - kiek viena norės dominuoti prieš kitą. Tarkim, ūmaus dominavimo atveju, tėvas musulmonas švedei žmonai per jėgą gali primesti savo kultūrą, religiją, papročius. Lygiai taip pat ir savo vaikams, kurie gims šioje santuokoje. Mažas vaikas tegalės paklusti tokiam tėvui, jis dar per silpnas pasipriešinti. Pasirinkti religiją, kalbą ir kultūrą jis galės tik užaugęs.

  ( 2 )


Literatūra:
1. Guyotat Jean(1980). Filiation et genealogie, in Psychoanalyse a l’Universite, tome 5, n 18, mars 1980.
2. Historie de la famille, 1986, Paris, Cilin, 2 volumes