Norėjo lietuvis kažką pasakyti, bet nutylėjo. Jį prislėgė tyla. Kažką norėjo pasakyti, bet nieko neišėjo – kažkas užstrigo, ir ko gero, ne dabar – kažkada – kai kūrėsi šio momento ištakos. Kažkaip savaime įsitvirtino tyla, esanti virš jo, po juo ir netgi viduje. Kokia laimė neturėti žodžių, kuriais reikia sukurpti pasiteisinimą. Norėjo lietuvis kažką pasakyti, bet pritilo. Tyla pasirodė perdaug reikšminga ir beprasmė.
Nesuprantama tyla
Kitados, senų senovėje, medžiai kalbėję. Tai žmogui buvę labai nepatogu. Būdavo, nueis į mišką medžio kirsti, nusižiūrės kokį ir jau kirs. Tada medis imdavęs aimanuoti, prašyti, kad jo nekirstų, kad geriau kirstų kitą . Kitas kmedis darydavo tą patį… Tai žmogus ir grįždavo iš miško be nieko. Pasiskundė tada žmonės dievui ir dievas padarė, kad medžiai nebekalbėtų. Bet, ko gero padarė, kad tik žmogus jų negirdėtų. Ir žmogui tas patiko – pradėjo jis negirdėti ne tik medžių, bet ir pats savęs…
