Maksimalus tikėjimas

//Maksimalus tikėjimas

Maksimalus tikėjimas

Jie tikėjo – stabais, medžiais, perkūnu, dievais ir pinigais. Kuo tikėjo – tuo ir buvo. Kaip tikėjo – taip ir gyveno. Laikas nuo laiko šokdavo ant žirgų ir išjodavo. Kažkur laimės jieškoti. Jei rasdavo tai ir nebegrįždavo. Retas kuris, radęs laimę ją namo parvilkdavo. Mes dabar nebetikim niekuo – nei tėvyne, nei garbe, nei loterijomis, nei ateitim. Ir tikim tuo, kad netikim niekuo. Tuom ir gyvi esam. Tikėjimu.

Lietuviški toliai

Sunkiai įžiūrimuose toliuose, kažkur už horizonto, kažkas kažką leptelėjo. Matyt nematėm, girdėt negirdėjom, bet štai po šitiek metų tai priartėjo. Tapo daugiau nei tiesa, kurios nei paneigsi, nei patikėsi.

1716 Total Views 1 Views Today
2016-12-02T09:57:27+00:00June 21st, 2014|