Viskas kažkuo prasideda ir viskas kažkuo baigiasi. Lietuviai tam ne išimtis. Atsirado iš niekur ir niekados. Kažkaip. Tas “kažkaip” labiausiai ir nesuprantamas, nors visa kita paaiškinti praktiškai irgi neįmanoma. Kaip bebūtų kol jie yra – yra tokie, kokie yra. Bando būti kitokiais ir tokiais pačiais. Kažkas gaunasi. Kažkas panašaus į “something, but Lithuanian”
Iš pradžių
Žmonių buvo nedaug: jis, ji ir tai, kas juos sutvėrė. Jis žiūrėjo į ją, tiksliau, į figos lapą, kuriuo ji buvo prisidengusi. Galvojo, kad būna ruduo ir lapai tuomet krenta žemėn. “Ateis ruduo”- galvojo jis, bet viskas buvo taip kaip sutverta – nei augo nei didėjo, nei kaip nors keitėsi. Ilgai jis laukė rudens. Rudens vis nebuvo. Neapsikentė ir išėjo – bene ras vietą, kur būna ruduo. kur lapai krenta, kur apskritai kas nors būna. Ilgai ėjo, daug kelio numynė kol tapo lietuviu.
Iš vieno žodžio
Pradžioje buvo žodis. Ir tas žodis buvo vienas. Žmonių buvo daugiau. Ir visi, kurie buvo, norėjo to vienintelio žodžio. Norėjo tik sau. Buvo didelės rietenos, barniai, muštynes, vagystės…Sako, kažką net užmušė. Kai gyventi tapo nebepakeliama, sugalvojo tą žodį išsidalinti. Taip ir padarė. Pradžioj buvo lyg ir neblogai, bet veikiai pasigedo paties žodžio. Ilgai svarstė, ginčijosi ir nusprendė sudėti žodį atgal. Sudėjo, bet toks pats nesigavo. Sudėliojo per naują, bet gavosi dar kitoks žodis. Kuo daugiau dėliojo, tuo daugiau kitokių žodžių radosi. Taip atsirado lietuvių kalba. Pradžioje buvo Lietuva….
Anapus žodžių
Pradžioje buvo žodis… Nuo jo viskas ir prasidėjo. Yra nemažai tai žinančių, tikinčių ar kitaip suvokiančių. Ir apie tai visi gali ką nors pasakyti, parašyti arba paneigti. Pažvelkime šiek tiek toliau: o kas gi buvo prieš žodį ? Nusakyti to, ko gero nepavyks – juk žodžių tuomet dar nebuvo. Blogiausia yra tai, kad net pagalvoti apie tai negalime. Nenaudodami žodžių.
