Baltas chalatas blaškėsi lyg vėjo pagauta užuolaida. Šmėžavo po kambarį nuo durų prie lango, nuo lango prie durų. O jis tik sėdėjo ir žiūrėjo į baltą popieriaus lapą prieš save.
– Na taip, – pagaliau chalatas sustojo,- dabar tau teks nupiešti žmogų.. Ir jei tas žmogus bus panašus į tave – viskas taip ir liks. Bus gerai … Jei ne – operuosim. Plastikos chirurgai jau laukia. Taigi ilgai nelauk – imk pieštuką ir piešk. Pažiūrėsim koks velnias sėdi tavyje. Galbūt ten būsi tik tu pats.
Suglamžyta biografija
Biografija “nesiklijavo”. Žodžiai buvo ne tie, ne tie ir faktai. Parkeris liejo, minčių nebuvo, rašyti reikėjo. Kažkelintas lapas pavirsta suglamžyto popieriaus gniužulu ir lekia į šiukšlių dežę.
“… aš …” – parašė lapo viršuje ir pagalvojo, kad reikėjo, ko gero, pradėti kitaip. Biografija pavirto popieriaus gniužulu…
– Na jau turi ką nors? – baltas chalatas palinko virš stalo,- Sakyčiau, visai neblogai…
Kiti neturi ir tiek…
