Kai mano aš paskęsta kitų jūroje
Kultūrinio šoko hipotezė ( 1 )
Kultūrinio šoko hipotezė ( 2 )
Sėkminga adaptacija migracijoje
Neurotinis konkuravimo stilius
Konkurencijos atsisakymas
Vidinės laisvės ir laimės link
Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (1)
Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (2)
Veido kalba - aš matau tave.
Veido kalba: ar tu geras pats sau?
Siela, protas ir kūnas

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

 

 

Siela, protas ir kūnas.

Vilma Kuzmienė
psichologė psichoterapeutė

 

Sielos, proto ir kūno santykis nėra paprastas. Dažniausiai asmenybė laiko svarbiu kurį nors vieną ar du iš šių išvardintų dalykų. O trečiuoju susirūpina tik tada, kai kyla problemos, susergama ir tt. Štai jau vien valios egzistavimas rodo, kad asmenybė gali veikti prieš savo kūno norą. Situacijoje, kai žmogus stengiasi įveikti paniką, baimės įveikimas valios jėga bus pozityvus reiškinys. Tačiau valia gali būti ir negatyvi - kuomet žmogus be reikalo rizikuoja gyvybe, žaloja save, žudosi.

Žmogus gali naudotis valia, ir tas sugebėjimas daro jį kūrybišku arba destruktyviu, kilniu arba niekšišku, dievišku arba demonišku. Matyt būtent todėl visos religijos moko, kad žmogus turi atsirinkti ir pasirinkti, kas yra gėris, o kas yra blogis. Kaip socialios būtybės, turime priimti, jog žmogus turi pasirinkimo teisę, o už blogus pasirinkimus baudžia įstatymas. Kas gi tas „pasirinkimas“? Kaip žmogus renkasi, sprendžia?

Žmogaus elgesio analizė ilgalaikėje psichoterapijoje rodo, kad dažniausiai mūsų elgesį lemia vaikystės patirtis: išgyvenimai, kurių vaikas negalėjo kontroliuoti. Augdamas vaikas tarsi keliauja nuo pilno nežinojimo iki visuomeninės sąmonės. Šiame kelyje tėvai ir mokytojai visą laiką moko jį, kas yra teisinga ir priimtina visuomenėje, o kas - ne. Jeigu šios taisyklės vaikui nebrukamos per prievartą, jos nesutrikdo vaiko raidos. Žmonės yra socialios būtybės, dauguma nori gyventi pagal taisykles, net jeigu jos riboja laisvę.

Gyvūnai gyvena vadovaudamiesi taip vadinama pasąmoninga tiesa (A.Lowen terminas). Pasąmoningas sąžiningumas reiškia, kad gyvūnas elgiasi taip, kaip jis jaučia, kad bus teisingiausia ir maloniausia.
Panašiu “kodeksu“ vadovaujasi ir maži vaikai. Tačiau, augant ir vystantis ego ir susipažįstant su tuo, kas gerai, ir kas blogai (jų tėvų supratimu), vaikai nebegali remtis pasąmoninga tiesa - iš organizmo gelmių ateinančia tiesa. Gyvendami sociume, mes negalime daryti visko, ką norėtume. Taigi, pasąmoninga integracija turėtų būti papildyta sąmoninga - taisyklėmis. Tačiau taisyklės negali labai prieštarauti vidinėms žmogaus taisyklėms, antraip prasideda rimti sunkumai.

Sakoma, kad palaimingai jaučiasi tas žmogus, kurio vidinės taisyklės sutampa su išorinėmis, socialinėmis taisyklėmis, moralės normomis. Tarkime, į daugelio žmonių elgesio reguliacijos kodeksą įeina tokios tiesos, kaip: nežudyk, nevok, nemeluok. Šios taisyklės pilnai atitinka asmeninį integracijos jausmą. Asmenybė be taisyklių funkcionuoja pagal savo asmeninius norus ir poreikius. Tokia elgsena būdinga neurotinėms asmenybėms, mąstančioms tik savo asmenybės kategorijomis. Šis bruožas taip pat yra charakteringas infantiliai elgsenai. Kitaip nei maži vaikai, suaugę gali atidėti malonumą vėlesniam laikui. Alkanas vaikas maisto nori tuoj pat. Jis valgo viską, kas pakliūva po ranka. Suaugęs gali pakentėti, nors yra alkanas, išlaukti, kol galės pavalgyti skaniai.

Sugebėjimas atidėti malonumą, pakęsti skausmą arba frustraciją, yra ego funkcija. Vaiko ego dar nepakankamai išsivystęs, kad tai būtų įmanoma(Ego raida trunka tris metus, tarp trečiųjų ir šeštųjų gyvenimo metų). Taisyklės sustiprina atidėto malonumo stiprumą. Sulaikyti seksualiniai impulsai, tinkamo momento išlaukimas , sustiprina džiaugsmą ir pasitenkinimą. Lygiai taip pat yra bet kurioje kitoje veikloje. Taisyklių trūkumas yra akivaizdus vyruose, kuriuos vadiname mergišiais, ir moteryse, dažnai keičiančiose partnerius. Abiem atvejais seksualinis aktyvumas kyla dėl to, kad trūksta jausmų, todėl žmogus siekia pagyvinti seksualinius pojūčius. „Vyras, besivaikantis moterų, gali įsivaizduoti esąs galingu „patinu“, tačiau taip nėra. Kadangi jis negali sulaikyti savo susijaudinimo, sekso metu jis nepatiria pasitenkinimo, ir dėl to yra priverstas ieškoti kitos moters - su miglota viltimi, kad per seksą pasieks pasitenkinimą“- rašo A.Lowen.

Narcizmas- bene labiausiai paplitęs psichikos sutrikimas šiuolaikiniame žmoguje. Narcistisnė asmenybė gyvena besislėpdama už fasado. Šio fasado sukūrimo prasmė dviguba.

Pirma - jis reikalingas tam, kad kiti žavėtųsi, girtų.
Antra - t.y. nepilnavertiškumo jausmo, liūdesio ir nusivylimo kompensacija.

Geras tokios asmenybės struktūros pavyzdys yra vyras, kuris treniruojasi ir augina raumenis tam ,kad sudarytų vyriškumo, valdžios ir jėgos įspūdį. O iš tiesų po šiuo „mačo“ fasadu dažnai slepiasi „pamestas ir išgąsdintas vaikutis“. Toks didelis skirtumas tarp kultūristo išvaizdos ir vidinės vienatvės sutrikdo šio žmogaus asmenybės integraciją ir vientisumą. Mūsų kultūroje, kurios pagrindinės vertybės yra valdžia ir sėkmė, daugelio žmonių asmenybės struktūrose yra dalis narcizmo. Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kiek žmogus kontaktuoja su savo tikraisiais giluminiais jausmais ir su savo kūnu. Ar iš vis jis girdi save, įsiklauso į save.

Taigi, aišku, kad priverstinis ugdymas, moralinių normų primetimas, nepadarys vaiko laimingu žmogumi.
A. Lowen teigia, kad moralinių vertybių ugdymas bus sėkmingas tiek, kiek tėvai patys laikysis šių taisyklių – santykiuose su vaikais, bendraudami tarpusavyje , su aplinkiniais žmonėmis. Meilės, pagarbos neišmokysi tik žodžiais. Šito išmokyti vaiką galima tik asmeniniu pavyzdžiu. Net ir labai ilgai trunkantis mokymas aiškinant žodžiais, nesuteiks žmogui jausmo ir žinojimo kaip elgtis gerai, kaip blogai, ką pasirinkti, ką atmesti kaip neteisingą. Kadangi jo kūnas, jo giluminiai norai liks atskirti nuo mokomų teorinių dalykų. Tai nebus integruota asmenybė. Todėl mokymas turėtų būti grystas jausmais, negali būti pamiršti asmenybės pamatai.

Taigi, kūnas nėra paprastas materialus parametras, suprantamas grynais fizinėmis kategorijomis.
Kūnas netgi nėra „sielos indas“. Tai yra siela, tapusi kūnu. Laimingu žmogus jaučiasi tuomet, kai visi trys ingradientai - siela, protas ir kūnas, yra integruoti. Integruoti - t.y. visi trys jaučiami kartu tą pačią sekundę, „čia-ir-dabar“. Ne vakar, ne rytoj, o dabar.