Apie mūsų tolerancija frustracijoms
Netiesioginė priklausomybė
Psichologinių manipuliacijų pinklėse
Psichologinių manipuliacijų pinklėse (2)
Dar kartą apie priklausomybę nuo interneto
Pasitikėjimo savimi ištakos
Namų ilgesys: psichologinė analizė

SPECIALISTAI

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

 

 

 

 

PASITIKĖJIMO SAVIMI IŠTAKOS

Rima Breidokienė
klinikinė psichologė

 

Viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės kreipiasi pagalbos į psichologus, yra žema savigarba ir nepasitikėjimas savimi. Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja aktyvūs, veržlūs, pasitikintys savimi žmonės, mokantys apginti savo teises ir užtikrinti sau norimą padėtį visuomenėje. Tuo tarpu drovūs, abejojantys savo sprendimais, savimi nepasitikintys žmonės dažnai lieka nuošaly ir turi paklusti drąsesnių žmonių diktuojamoms taisyklėms. Jie dažnai nemoka atsisakyti, apginti savo nuomonę ir teises, jie lengviau tampa kitų žmonių manipuliacijos aukomis.

Bet tuo tarpu daugelis iš mūsų sutiktų, kad su mažiau savimi pasitikinčiu žmogumi yra lengviau ir kartais maloniau bendrauti, nei su gerai savo vertę žinančiu ir pasitikėjimo savimi nestokojančiu pašnekovu. Pirmieji niekada nesipriešina, lengvai sutinka su siūlomais sprendimais, yra paslaugūs ir malonūs. Mums su jais yra patogiau ir mes geriau jaučiamės. Tačiau vargu, ar gerai jaučiasi mūsų nedrąsus ir paslaugus pašnekovas. Galime tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuris eilinį kartą sutiko atlikti tą darbą, kurio nekenčia, nueiti į nuobodų susitikimą, išleisti pinigus nereikalingam daiktui. Jis pyksta ant savęs ir graužiasi, kodėl lemiamu momentu nemokėjo apsiginti ir griežtai pasakyti „Ne“. Žema savigarba gali tapti rimta problema, neleidžianti žmogui džiaugtis gyvenimu, siekti savo tikslų, pilnavertiškai tenkinti savo poreikius ir siekti aukštos gyvenimo kokybės.

Teigiamas savęs vertinimas yra visiškas ir besąlygiškas savęs priėmimas pripažįstant tai, kad žmogus gali turėti kaip stipriąsias, taip ir silpnąsias savybes, kaip teigiamus, taip ir neigiamus bruožus. Manoma, kad teigiamą savivertę apibūdina du pagrindiniai gebėjimai. Tai yra:

1) gebėjimas prašyti to, ko nori pats žmogus;
2) pasirengimas gauti tai, ko pats žmogus nori.

Savivertė turi labai didelį poveikį tam, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniu pasauliu. Paprastai žmonės, kurie aukštai save vertina;

• didžiuojasi savo pasiekimais;
• labai ryžtingai atstovauja savo interesus;
• moka prisiimti atsakomybę už savo veiklą;
• kantriai įveikia nesėkmes, jeigu kas nors nevyksta taip, kaip norėtųsi;
• entuziastingai priima naujus iššūkius;
• jaučiasi galintys paveikti aplinkinius žmones;
• leidžia sau patirti ir išreikšti įvairius jausmus;
• žino savo poreikius ir moka juos apginti.

Tuo tarpu žmonės su žema saviverte:

• vengia naujų ir sunkių situacijų;
• jais yra lengvai valdyti ir manipuliuoti;
• dažnai pasirenka gynybinę bendravimo manierą;
• lengvai nusivilia kitais žmonėmis;
• neleidžia sau jausti ir tinkamai išreikšti įvairių jausmų;
• dažnai kaltina kitus žmones dėl savo nesėkmių.

Kas prisideda prie mūsų savivertės formavimo? Visų pirma, tai yra skirtumas tarp mūsų realaus Aš ir idealaus Aš. Kiekvienas iš mūsų turime idealųjį Aš – tai yra tokį Aš, kokį norėtume save matyti. Kuo didesnis skirtumas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, tuo labiau individas yra nepatenkintas savimi ir savo pasiekimais. Idealusis Aš yra dažnai susijęs su kultūrinėmis normomis, elgesio standartais, taisyklėmis, priimtomis konkrečioje visuomenėje. Veikiant socialiniam pastiprinimui šie kultūriniai idealai laikui bėgant tampa asmeniniais idealais. Iš čia seka paprastas „receptas“ savivertei kelti – mažinti skirtumą tarp idealaus Aš ir realaus Aš, mažinti sau keliamus reikalavimas ir nepagrįstus lūkesčius. Tačiau deja šį patarimą nėra taip lengva realizuoti, nes dažnai pasitikėjimo savimi ištakos glūdi pačioje ankstyvoje vaikystėje.

Dar 1962 metais Coopersmith išvardino keturis komponentus, kurie yra būtini teigiamai vaikų savivertei formuotis:

1) Suaugusiųjų (tėvų, mokytojų, kitų autoritetingų asmenų) gebėjimai priimti vaiką tokį, koks jis yra.
2) Labai aiškiai nustatytos ribos ir nuoseklus šių ribų laikymasis. Ribos padeda vaikams jaustiems saugiems, pasiekti pusiausvyrą tarp eksperimentavimo ir saugumo poreikių, mokytis, kaip atitikti suaugusiųjų lūkesčiams.
3) Pagarba vaiko asmenybei. Svarbu, kad suaugusieji rimtai priimtų vaiko poreikius ir siekius. Tai padeda vaikui turėti psichologinę erdvę brendimui, savarankiškėjimui, augimui, tapimui autonomišku.
4) Patys tėvai ir kiti suaugusieji iš vaikui artimos aplinkos turi aukštą savivertę. Taip vaikas turi modelį, kurį gali mėgdžioti ir iš kurio gali mokytis. Be to, suaugę, kurie turi aukštą savivertę, geriau priima vaiką, gerbia jo asmenybę, moka nustatyti jam aiškias ribas ir jų laikytis.

Rusų autorius V. Stolinas mano, kad yra šeši būdai, kaip vaikas įgyja („interiorizuoja“) žinias apie save.

1) Tiesioginė arba netiesioginė įtaiga iš tėvų pusės. Tiesioginės įtaigos pavyzdys yra žodinis bendravimas, kuomet tėvai žodžiai įvardina savo požiūrį į vaiką („Esi šaunuolis, geras, gabus“ arba „Esi nevykėlis, kvailas“ ir pan.). Savo santykį į vaiką tėvai gali demonstruoti ne tik žodžiais, bet ir elgesiu. Tai, ar tėvai priima vaiką, ar jį atmeta, turi įtakos tam, kaip pats vaikas save priims, kokia bus jo savivertė jau užaugus, ar visą gyvenimą vaiko nepersekios atmetimo baimė.

2) Tėvai formuoja vaiko suvokimą apie elgesio standartus, gyvenimo planus, vertybes, idealus. Jeigu šios vertybės, idealai ir tikslai atitinka vaiko gebėjimus ir interesus, tai įgyvendinant šiuos gyvenimo tikslus vaiko pasitikėjimas savimi stiprės. Priešingu atveju, kai tėvai primeta vaikui nerealius standartus, idealus, planus, gyvenimo nesėkmės gali labai smarkiai kirsti per vaiko savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi.

3) Vaiko elgesio kontrolė. Tėvų naudojami vaiko elgesio kontrolės metodai turi įtakos tam, kokius savikontrolės įgūdžius turės pats vaikas. Suaugęs jis dažnai naudos tuos pačius savo elgesio kontrolės būdus ir priemones. Pvz., jei vaikas buvo labai griežtai auklėjamas šeimoje, suaugęs jis gali siekti labai reglamentuoti ir įspausti į rėmus savo paties gyvenimą. Jei vaikas buvo dažnai baudžiamas ir augdamas nuolat jautė baimę, suaugęs jis taip pat gali bijoti „bausmės“ iš kitų žmonių, kuri gali pasireikšti kaip neigiama nuomonė, kritika.

4) Vaiko įtraukimas į tokią veiklą, kuri gali sustiprinti arba pažeminti jo savęs vertinimą, pakeisti jo savęs vaizdą. Tėvai, kurie pastebi, kad jų vaikas yra nedrąsus, drovus, gali palaipsniai padėti jam integruotis į vaikų grupę, įgyti bendravimo įgūdžius, išmokti draugauti su kitais vaikais. Arba atvirkščiai, jei tėvai spaudžia vaiką įsitraukti į tą veiklą, kuri kelia jam didelę įtampą ir stresą, tai gali dar labiau sužeisti jį.

5) Vaiko įtraukimas į platesnius socialinius santykius, kur vaikas įsisavina esančias elgesio taisykles, moralines normas. Gimdamas vaikas tampa šeimos nariu ir šeimos situacijos dalimi. Kiekviena šeima turi savo vertybes, siekius, problemų sprendimo būdus, šeimos vaidmenų paskirstymo ypatumus. Vaikas dažnai perima šeimos vertybes ir tai sąlygoja jo profesijos pasirinkimą, požiūrį į darbą, santuoką, šeimą, vaikų auklėjimą, vienų ar kitų asmeninių savybių svarbą.

6) Vaiko tapatinimasis su jam reikšmingais žmonėmis. Identifikacijos objektais gali būti tėvai, artimieji, bendraamžiai, filmų herojai, pramogų verslo atstovai ir t.t. Ši tapatinimasis padeda vaikui perimti tėvų ir suaugusiųjų požiūrį į gyvenimą, įvertinti save iš suaugusiųjų pozicijų, taikyti jų sukurtus standartus savo veiklai, vystyti save paties tapatumą.

Bus tęsinys.