Apie mūsų tolerancija frustracijoms
Netiesioginė priklausomybė
Psichologinių manipuliacijų pinklėse
Psichologinių manipuliacijų pinklėse (2)
Dar kartą apie priklausomybę nuo interneto
Pasitikėjimo savimi ištakos
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (1 )
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (2 )
Kodėl bijome mirties ?
Mirties baimė: griaunanti ir kurianti jos jėga

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

 

NETIESIOGINĖ PRIKLAUSOMYBĖ

Rima Breidokienė
klinikinė psichologė

 

Dažnai, kai kalbama apie labai mažą priklausomybių gydymo efektyvumą, apeliuojama į tai, kad sergantysis vis tiek grįš į tą pačią aplinką. Iš tikrųjų šeimos aplinka gali skatinti priklausomybės recidyvą, t.y. pati šeimos tarpusavio santykių forma gali trukdyti sėkmingam priklausomo asmens sveikimo procesui. Kitais žodžiais tariant, žmonos, motinos ar kito priklausomo asmens šeimos nario elgesys trukdo sveikti. Kodėl? Nes tie patys šeimos nariai turi priklausomybę. Tai nėra priklausomybė narkotikams ar alkoholiui, ji yra kitokio pobūdžio, bet ne mažiau rimta.

Pastaruosius penkiolika metų yra vartojamas terminas „netiesioginė priklausomybė“ (angl. – „co-dependence“). Paprastai ši sąvoka yra vartojama aiškinant, kaip priklausomybe sergančių asmenų šeimos nariai tampa sergantys „emociškai“ (Bulotaitė, 2004). Literatūroje yra labai daug netiesioginės priklausomybės apibrėžimų, bet paprastai yra kalbama apie tai, kad asmuo, kuriam yra būdinga netiesioginė priklausomybė, yra tas, kuris visas pasinėręs į kitos žmogaus elgesio valdymą ir visiškai nesirūpina savo paties gyvenimiškai svarbių poreikių tenkinimu. Dažniausiai netiesioginė priklausomybė yra kankinanti būsena visiems šeimos nariams, kurie priima tokias taisykles ir tarpusavio santykių formas.

Paprastai prie asmenų, kuriems yra būdinga netiesioginė priklausomybė, yra priskiriami tokie asmenys, kurie:

    1) yra susituokę arba artimuose santykiuose su asmeniu, sergančiu priklausomybe;

    2) turintys vieną arba abejus tėvus, sergančius priklausomybe;

    3) užaugo emociškai rezervuotose ir „šaltose“ šeimose.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad tokie asmenys kilę iš šeimų, kurioms būdingos įvairios priklausomybės, žiaurus elgesys (fizinė, emocinė, seksualinė prievarta), kuriose yra uždrausta atvirai rodyti ir išreikšti savo jausmus. Manoma, kad auklėjimas tokiose šeimose suformuoja tas psichologines savybes, kurios vėliau skatina netiesioginės priklausomybės susiformavimą (Малкина-Пых, 2006). Netiesioginė priklausomybė nėra vien tik reakcija į stresą, kurį sukelia vieno iš šeimos nario priklausomybė. Greičiau stresas yra kaip skatintojas arba „paleidžiamasis mechanizmas“, bet „užkabina“ jis tik tuos asmenis, kurie yra iš anksto linkę į emocinę priklausomybę.

Paprastai yra išskiriamos šios netiesioginės priklausomybės savybės:

 Žemas savęs vertinimas. Tai yra viena iš pagrindinių savybių, būdingų netiesioginę priklausomybę turintiems asmenims. Paprastai šie asmenys yra labai priklausomi nuo to, kaip juos įvertins kiti, ką apie juos pasakys, kaip su jais elgiasi kiti. Bet dauguma iš jų net neturi įsivaizdavimo, kaip su jais turėtų elgtis kiti žmonės.

 Kompulsyvus noras kontroliuoti kitų žmonių gyvenimus. Tai yra labai kontroliuojantys asmenys, kurie naiviai tiki, kad pajėgūs viską kontroliuoti. Kuo didesnis chaosas namuose, tuo labiau asmenys su būdinga netiesiogine priklausomybe stengiasi viską kontroliuoti. Tokie asmenys nenori pripažinti, kad yra tokių situacijų, kurių neįmanoma kontroliuoti. Nesėkmingi bandymai viską kontroliuoti dažnai sukelia depresines būsenas. Įdomu tai, kad kontrolės nesėkmės yra priimamos labai asmeniškai ir suvokiamos kaip asmeninis pralaimėjimas, gyvenimo tikslo praradimas. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad priklausomi asmenys net nepastebi, kaip juos pačius pradeda kontroliuoti įvykiai arba artimieji, sergantys priklausomybe. Pvz., žmona išeina iš darbo, norėdama kontroliuoti savo vyrą, kuris serga alkoholizmu. Vyras geria toliau ir faktiškai ne ji kontroliuoja vyro gyvenimą, o vyro alkoholizmas kontroliuoja žmonos gyvenimą, nuo jo priklausomybės priklauso jos laikas, savijauta ir pan.

 Siekis rūpintis kitais ir juos gelbėti. Dažnai priklausomybe sergančių žmonių artimieji (pvz., žmona, mama, sesuo, kt.) sako „Noriu išgelbėti savo vyrą“ arba „Turiu ištraukti iš duobės savo brolį“. Į netiesioginę priklausomybę linkę asmenys dažnai pasirenka tokias profesijas kaip gydytojo, medicinos slaugės, psichologo, mokytojo ir pan. Tačiau rūpinimasis kitais pereina visas protingas ribas. Tokie asmenys mano, kad jie gali būti atsakingi už kitų žmonių elgesį, mintis, jausmus, gyvenimą. Jie prisiima daug atsakomybės už kitus žmones, tačiau nesugeba prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą ir jo kokybę. Paprastai jie visiškai pamiršta apie savo pačių poreikius.

 Jausmai. Daugumą netiesiogiai priklausomų asmenų poelgių motyvuoja baimės jausmas. Jie bijo būti palikti, bijo prarasti kontrolę (nors realiai niekada jos ir neturi), bijo susidurti su realybe ir pan. Nuolatinė baimės būsena skatina jų rigidiškumą, apriboja jų pasirinkimo laisvę. Jie gyvena nuolatinėje įtampoje, tikisi blogiausio ir beviltiškai laikosi visagalės kontrolės iliuzijos. Netiesiogiai priklausomiems asmenims būdingi ir kiti jausmai: nerimas, gėda, kaltė, neviltis ir pan. Kitas šiems asmenims būdingas bruožas yra emocinė nejautra. Jie tarsi išmoksta toleruoti emocinį skausmą. O kitaip žodžiais formuluojant – jie atsisako jausti, nes jausti yra pernelyg skaudu.

 Neigimas. Į netiesioginę priklausomybę linkę asmenys naudoja visus psichologinės gynybos mechanizmus: racionalizacija, išstūmimą, neigimą ir pan. Jie apsimeta, tarsi nieko rimto nevyktų. Jie patys save apgaudinėja, kad vieną dieną viskas pasikeis ir pagerės. Pvz., jau dvidešimt metų geriančio vyro žmona vis dar tiki, kad vieną dieną vyras nustos gerti. Taip jie neigia problemą, nemato ir negirdi to, ko nenori matyti ir girdėti.

 Psichosomatinės ligos. Į netiesioginę priklausomybę linkę asmenys paprastai turi įvairių somatinių skundų. Tai yra tokie psichosomatiniai sutrikimai kaip skrandžio opa, kolitai, galvos skausmai, hipertenzija, bronchinė astma ir kt.

Teigiama, kad netiesiogiai priklausomi asmenys serga todėl, kad stengiasi kontroliuoti, ko iš tiesų neįmanoma kontroliuoti (kito žmogaus gyvenimo). Jie labai daug dirba, deda labai daug pastangų palaikydami švarą namuose. Jie visiškai atsisako savo poreikių, norų, interesų, pomėgių. Persiima priklausomybe sergančio asmens pomėgiais. Jų asmenybė tarsi degraduoja, ištirpsta artimo žmogaus priklausomybėje.

Paprastai šie asmenys patys dėl savo pačių problemų nesikreipia į psichikos sveikatos specialistus. Jie dažnai net nesupranta, kad serga netiesiogine priklausomybe. Šie asmenys nemoka prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir mano, kad jų gerovė priklauso nuo artimo žmogaus, sergančio priklausomybe, pokyčių. Taip jie jaučiasi bejėgėmis aukomis ir visą realią atsakomybę „suverčia“ priklausomybe sergančiam šeimos nariui. Jie laukia, kad:

- „probleminis“ šeimos narys pats viską supras ir pasikeis;
- psichologas arba kitas specialistas „paveiks“ priklausomą šeimos narį reikiama kryptimi.

Kiti netiesiogiai priklausomi asmenys, atvirkščiai, visą atsakomybę stengiasi prisiimti sau ir jaučiasi patys galintys pakeisti situaciją. Jie tikisi, kad psichologas išmokys jų psichologinio poveikio ar manipuliacijos metodų, kuriuos jie galės pritaikyti „gydydami“ priklausomus šeimos narius. Arba tikisi, kad pats psichologas vykdys jų nurodymus ir pakeis priklausomybę sergantį asmenį taip, kaip jiems patogu.

Paprastai pagrindinis pagalbos asmenims, kuriems yra būdinga netiesioginė priklausomybė, tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos (Bulotaitė, 2004). Pokyčiai neįvyks tol, kol netiesiogiai priklausomas asmuo neišmoks prisiimti atsakomybę ne už kažkieno kito, o už savo gyvenimą, už savo gerovę, už savo laimę.

Remtasi literatūros šaltiniais:

Малкина-Пых И.Г. Психология поведения жертвы. Справочник практического психолога. Эксмо, 2006.

Bulotaitė Laima. Narkotikai ir narkomanija. Iliuzija ir realybė. Vilnius, 2004.