Gąsdinanti mirties jėga

Straipsnyje „Kodėl bijome mirties?“ išvardinau kelias pagrindines priežastis, dėl ko mūsų šiuolaikinė visuomenė taip paniškai bijo mirties. Paminėjau ir mūsų kultūrai būdingą paradoksą: apie mirtį vengiame kalbėti, nepaisant to, kad visa žiniasklaida ir menas yra „prifarširuoti“ smurto, agresijos ir mirties vaizdų. Jeigu paklaustume konkrečių žmonių, kodėl jie bijo mirties, atsakymai būtų patys įvairiausi:

- bijau palikti artimuosius, bijau, kad daugiau niekada jų nepamatysiu ir neišgirsiu;
- bijau, kad po savo mirties negalėsiu padėti savo vaikams ar kitiems artimiesiems, kad be manęs mano vaikai nesusitvarkys gyvenime;
- bijau, jog niekada daugiau nesužinosiu, kaip sekasi mano šeimai ir draugams;
- man baisu gulėti po žeme, amžinoje tamsoje;
- man baisu pagalvoti, kad mano kūną pradės graužti kirminai;
- baisu nežinomybės ir paslapties, kuria yra gaubiama mirtis ir kt.

Mirtis ir egzistencinė vienatvė

Mirtis neša baimę, nes primena apie vienatvę. I. Yalomo teigimu, yra dvi vienatvės formos: kasdienė ir egzistencinė. Kasdienė vienatvė turi tarpasmeninį pobūdį ir atspindi skausmą, kad esi izoliuotas nuo kitų žmonių. Tai vienatvė, kuri yra susijusi su artimų santykių baime arba baime būti atstumtam, nemylimam, neįdomiam ir pan. Tarpasmeninė vienatvė labai sustiprina mirties baimę. Kita vienatvės forma – egzistencinė vienatvė – turi gilesnį pobūdį. Ji atsiranda, kadangi vienatvėje mes gimstame ir įžengiame į šį pasaulį ir vienatvėje jį paliekame. Kiekvienas iš mūsų gyvename pasaulėlyje, kurį sukūrėme patys. Ir šio pasaulėlio dėsnius žinome tik mes patys. Kai mes mirštame, prarandame ir šį turtingą, iki pačių smulkiausių detalių apgalvotą pasaulėlį, kurio daugiau niekur nėra, tik mūsų sąmonėje (pvz., mūsų prisiminimai).

Gyvenimo prasmės praradimas gyvenimo laikinumo akivaizdoje

Tačiau baisiausias yra suvokimas, kad pats gyvenimas yra laikinas ir staiga vieną akimirką viskas sustos ir daugiau nepasikartos. Tuomet pats gyvenimas gali netekti prasmės: kam stengtis, kam gyventi, kam kurti, jeigu vieną dieną vis tiek mirsi. Depresija sergantis žmogus šias mintis išgyvena ypatingai intensyviai. Prisimenu vieną šešiolikos metu merginą, kenčiančią nuo depresijos. Vieną ankstyvų rytą užėjusi į jos palatą pastebėjau, kad ji miega su drabužiais, kuriuos vilkėjo vakar dieną. Paklausiau jos, ar ji nepersivilko ir ar ji dažnai miega su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilki ir dieną. Ji man atsakė, kad nemato prasmės persirengti, nes vis tiek ateis rytas ir reikės drabužius vėl iš naujo vilktis. Pabandžiau su ja konfrontuoti ir paminėjau kelias dažniausias priežastis, dėl kurių žmonės miega su pižama ar naktiniais. Į tai man ji atsakė: „Visa tai yra tik smulkmenos, tai, ką jūs pasakojate, yra taip nereikšminga. Kam stengtis, jei vis tiek vieną dieną mirsiu“. Suvokiau, kokį vidinį skausmą jaučia ši mergaitė ir kaip jos gyvenimą graužia ir naikina jos liga.

„Bangų efekto“ idėja

Tai kaip gi pajausti gyvenimo prasmę, jei prieš akis nuolat mirguliuoja mirtis ir suvokimas, kad visa tai yra laikina ir turi pabaigą? Tikriausiai nė vienas skaitytojas, perskaitęs Irvino Yalomo knygą „Starring at the Star: Overcoming the Terro of Death“, rado atsakymą į šį ir kitus su mirtimi susijusius klausimus. Lietuviškai šios knygos pavadinimą būtų galima išversti taip „Spoksojimas į saulę: mirties baimės įveikimas“. Autorius rašo, kad visuomenėje gaji nuomonė apie tai, kad „spoksojimas“ į mirtį yra pavojingas. Kitais žodžiais tariant, galvojimas apie mirtį yra skausmingas ir gąsdinantis. Tai prilyginama spoksojimui į saulę: ilgas spoksojimas į saulę gali sukelti akių pažeidimus ir skausmą. Tačiau pats I. Yalomas elgiasi priešingai: jis atvirai ir tiesiai nagrinėja mūsų susidūrimą su mirtimi ir siūlo nevengti ir nebėgti nuo šios temos. Atvira ir nuoširdi konfrontacija su mirtimi gali padėti pajausti tikrą gyvenimo prasmę ir jo skonį.

Knygoje I. Yalomas dalinasi įvairiomis idėjomis, kurios padėjo jam pačiam ir jo pacientais įveikti mirties baimę. Viena iš tokių idėjų yra „bangų efekto“ idėja. Šios idėjos esmė yra ta, kad kiekvienas žmogus, pats to nežinodamas ir negalvodamas apie tai, kuria aplinkui savęs koncentruotus įtakos ratus. Šie ratai veikia žmones daugybę metų ir persiduoda iš vienos kartos į kitą. Ši įtaka persiduoda nuo vieno žmogaus prie kito. „Bangų efekto“ idėja yra labai viltinga ir raminanti, nes skelbia apie tai, kad mes visur paliekame dalelę savęs (galbūt ir patys to nežinodami).

Aš pati prisimenu vieną atvejį iš savo gyvenimo. Išgyvendama labai sunkų gyvenimo laikotarpį, blaškydamasi ir nežinodama, kokį geriausiai priimti sprendimą kreipiausi į tetą – mano bendramintę ir labai artimą žmogų. Ji pasidalino labai paprastu patarimu, kuriuo kadaise su ja pasidalino jai brangus mokytojas: „Jeigu nežinai ką daryti, tai geriau nieko ir nedaryk“. Ši idėja situacijoje, kurią išgyvenau, turėjo stebuklingą galią ir tarsi viską sudėliojo į vietas. Aš pati ne kartą dalinausi ja su draugais ir pacientais. Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip mus veikia kiti žmones ir kaip mes juos veikiame.

Kiti „bangų efekto“ pavyzdžiai yra vardinės stipendijos, ženklūs finansiniai, politiniai ir kūrybiniai pasiekimai, mokslinis indėlis, meno kūriniai ir kita. Tačiau tai yra nebūtinai kažkoks produktas. Tai yra tiesiog dalelė mūsų, kurią mes paliekame kituose žmonėse. „Bangų efektas“ iš tikrųjų palengvina skausmą, kuris yra išgyvenamas suvokus gyvenimo laikinumą – jis primena mums, kad mūsų dalėlė ir toliau gyvens kituose žmonėse, nepaisant to, kad mes niekada apie tai ir nesužinosime.

Kurianti mirties baimės jėga

Tad kokia gi yra kurianti mirties baimės jėga? Ogi ta, kad konfrontacija su mirtimi (nebūtinai tiesioginis susidūrimas su mirtimi, tai gali būti tiesiog stabtelėjimas ties mirties idėja, o ne bėgimas nuo jos) gali būti labai svarbus žadinantis patyrimas, kuris skatina mus pervertinti mūsų nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu mūsų gyvenimo laiku. Tai yra jėga, kuri verčia mus gyventi pilniau ir autentiškiau, atrasti savo gyvenimo prasmę ir pajausti tikrą gyvenimo skonį. Kaip rašo I. Yalomas, „jeigu įdėmiai įsižiūrėtume į mirties veidą, mūsų gyvenimas galėtų tapti labiau prisotintas, vertingesnis ir labiau „gyvenimiškas“. Tad nuo pačių mūsų priklauso, ar mirties baimė turi vien tik griaunantį, ar ir kuriantį potencialą.

Literatūra:

Irvin Yalom. Vgliadyvajas v solnce: zizn bez stracha smerti. Moskva, 2008.