Kai mano aš paskęsta kitų jūroje
Kultūrinio šoko hipotezė ( 1 )
Kultūrinio šoko hipotezė ( 2 )
Sėkminga adaptacija migracijoje
Neurotinis konkuravimo stilius
Konkurencijos atsisakymas
Vidinės laisvės ir laimės link
Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (1)
Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (2)

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

 

 

Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (1)

Vilma Kuzmienė
psichologė psichoterapeutė

 

Esam suaugę....ką tai reiškia? Tai - visų vaikų svajonė - užaugti!
Pirmiausia- būti dideliu. Paskui - būti nepriklausomu.
Pačiam spręsti ką veikti, ko nedaryti.
Būti suaugusiu, tai reiškia viską žinoti ir viską mokėti.

Dabar ypač akcentuojama - tam, kad taptumei „sėkmingu“ suaugusiu, būtina gauti gerą išsilavinimą. Baigti aukštąjį mokslą - įgyti prestižinį diplomą - ir viskas, būsi suaugęs, ateitis garantuota, bus ramu, saugu ir gera gyventi. Kaip danguje.

Skaitot dabar šias eilutes ir sielos gilumoje, kaip ir aš - žinot - deja, yra baisoka paslaptis... Kuo vyresni daromės, tuo ta paslaptis mums ryškesnė... Mes žinome per mažai! Kad ir kokie puikūs buvo mūsų mokytojai ir dėstytojai, kad ir kokius universitetus mes baigėme, mes žinome ir mokame nepakankamai, kad vien dėl to taptume suaugę...

Tikėjomės - kaip vaikystėje ir buvo žadėta - kad užaugsime, ir automatiškai mokėsime priimti tinkamus sprendimus, gerai išmanysime pagindinius gyvenimo klausimus - apie santuoką ir vaikų auklėjimą, šeimos biudžetą, draugus, seksą, politiką ir įstatymus, religiją ir mirtį. T.y. - tarsi kirsdami tą magišką ribą - tapdami iš vaiko – suaugusiais, iš kažkur stebuklingai gausime INSTRUKCIJAS ir veiksmų planus, kaip elgtis ir veikti visais gyvenimo atvejais.
Taigi, mes užaugome , suaugome ir jau žinome apie TĄ paslaptį. Kas iš tiesų yra „būti suaugusiu“, ir kokius „universitetus“ reikia baigti... O dabar mums „po sparnu“ auga mūsų vaikučiai, svajojantys panašiai, kaip ir mes, kai buvome maži:„Kai būsiu didelis, būsiu Lietuvos prezidentu“, „Užaugusi aš būsiu gydytoja“, na ir ilgas ilgas norų sąrašas „kas bus, kai aš suaugsiu“.

Ar galime padėti savo vaikams nepasiklysti tose iliuzijose, kuriose pasiklydę buvome mes, ir suteikti jiems, dar augantiems, žingeidiems, tai, ko trūko mums patiems? Ne tik gerą išsilavinimą-matematika, kalbos, istorija, bet ir orientaciją gyvenime, žmonių tarpusavio santykiuose, vertybėse ir pan. Aišku, kad galime.

Ar pamenat, kaip eilinio barnio su savo tėvais metu galvojot: „Aš niekad taip nepasakysiu savo vaikui, kaip dabar kalba mano mama/tėtis!“. Kaip sako vienas mano kolega, dėl to, kad vaikai yra maži - ūgiu, svoriu, žinių apie pasaulį lygiu, negalime galvoti, kad jų jausmai mažesni, silpnesni ar mažiau svarbūs už suaugusiųjų. Elgesio, jausmų atskleidimo, įpročių, vertybių vaikai pirmiausiai mokosi iš mūsų - ne, ne iš mūsų „paskaitų“ jiems, bet iš mamos ir tėtės elgesio, reakcijų į vaikus, reakcijų į vienas kitą (tai mes tie elgesio modeliai, „suaugusio žmogaus pavyzdžiai“).
Kartais jie mėgdžioja mus, paskui žiūrėk staiga ima elgtis totaliai atvirkščiai, nei tėvai.... Kodėl?

Vaikai ieško atsakymų - kas aš esu, kokiu aš turėčiau būti, kokiu aš norėčiau būti?
„toks buvo mano charakteris, tevai visai neturėjo man laiko, neauklėjo manęs, ir aš nesupratau, kad tai yra blogai buti tuo kuo aš esu..“- ištrauka iš šešiolikmetės mergaitės laiško.

Jeigu abejojat, kad vaikams gali rūpėti tokie dalykai, kaip siela, psichologija, bendravimo ypatumai, jausmai,savikontrolė,galvojat, kad jiems rūpi tik mokykla ir žaidimai, nauji gražūs daiktai ar kelionės į užsienį- pasiruoškite netikėtumui! Rūpi, ir dar kaip!
Iš kur aš tai žinau? Papasakosiu.

Aštuntus metus veikia mūsų projektas „Psichologinės konsultacijos Internetu“. Kartą į mus kreipėsi vieno vaikiško žurnaliuko redaktorė su prašymu atsakyti į vaikų klausimus elektroniniu paštu . Redaktorė pasakojo, kad žurnalas gauna daugybę įvairaus amžiaus vaikų klausimų, kurių didžioji dalis yra psichologines tematikos, ir žurnalo darbuotojai nepajėgia į juos atsakyti. Taigi, nutarėme pabandyti- 6-17 metų vaikai siuntė klausimus psichologui. Per 3 mėnesius gavome virš dviejų tūkstančių laiškų. Vaikų ir paauglių laiškai tebeplaukia iki šio - tiek jų daug, tokie jie visi svarbūs.
Ir dėl to, kad Internetu klausimą užduoti daug lengviau (nieks tavęs nemato/negirdi/nepažįsta/tai yra anonimiška, ir dėl to, kad vaikų poreikis gauti atsakymus į jiems neaiškius klausimus yra didžiulis.

Dažniausiai užduodami klausimai

Vaikų klausimų tematika yra labai plati ir įvairi. Daugiausia neaiškumų vaikams buvo bendravimo tematika - ką daryti jei susipykai su draugais, santykių su tėvais, broliais/seserimis, apie tėvų išvykimą dirbti užsienyje klausimai. Gana daug neaiškumų, klausimų, susirūpinimo išsakoma apie baimes, mokyklą, meilę, norus.

Mus nustebino didelis procentas laiškų, kuriuose vaikai rašė apie vienatvę.
Dar viena labai svarbi, skaudi vaikams ir dažna yra tema - šaipymasis, ir kaip tai išgyventi.
Vaikai klausė apie seksualumą, fizinį bei emocinį vystymąsi, žmogaus emocionalumą (pvz: „Ar tėvai mane myli?“ Arba :“Kodėl žmonės myli?“). (Plačiau apie visa tai rasite knygoje „Vaiko bamba- vaikų klausimai ir psichologų atsakymai“, supažindinančioje su Lietuvos vaikų problemomis, jų mentalitetu, lietuvių vaikų saviraiška bei elgesio stereotipais. )

Kaip rodo mūsū gaunamų laiškų tematika,dažnai vaikai kreipėsi pagalbos dėl sunkumų santykiuose su tėvais. Ketvirtadaliui vaikų visų sunkumų šeimoje yra susiję su tėvų išvykimu į užsienį: liūdesys ir ilgesys, baimė būti paliktam, pyktis ant tėvų, pasikeitusi bendravimo forma ir pan. Tai rodo, jog tėvų emigraciją į užsienį atsiliepia vaikų psichologinei sveikatai ir sukelia jiems intensyvius išgyvenimus.


Kas rūpi mergaitėms, kas rūpi berniukams

Kuo skiriasi mergaičių ir berniukų užduodami klausimai? Ryškiausias skirtumas yra tas, jog mergaitės užduoda konkretesnius klausimus nei berniukai. Berniukų laiškuose daug daugiau klausimų pažintine tematika, o mergaitės labiau linkusios klausti apie situacijas - ką tik susipykau su mama, bijau tamsos ir pan. Jos išsakė daugiau skirtingų problemų nei berniukai. Tačiau tokios problemų temos: šaipymasis, santykiai su tėvais, pirmoji meilė (įsimylėjimas) - buvo vienodai aktualios ir mergaitėms, ir berniukams.

Vaikų klausimai rodo, kad ir dabartinė auganti karta- panaši į mūsų tuom, kad nori būti „šaunūs, sėkmingi, geri ir gražūs“. Manau kad labai gerai, jog vaikai iškelia visokius klausimus - tai rodo, kad jie pastabūs, viską „mato ir girdi“, viską jaučia ir supranta „namuose kažkas negerai“. Nors tėvams kartais gali pasirodyti - vaikai dar maži, jie nesupranta kad mes pykstamės.

Atrodo,vaikystė juk nerūpestinga, geriausias amžiaus tarpsnis... Tačiau atsiranda štai tokia (ir ne pati mažiausia) tema „Liūdesys ir beviltiškumas“:

„Aš jaučiuosi nereikalinga, nemylima. Ką man daryti?“
Milda (8 metai)

„Nesiseka...Visas gyvenimas Internete...Ten chatuose galiu būti turtingas ir tėvų mylimas... Gal galite man padėti?“
Torvaldas (10 metų)

Kasdieną kalbamės su daugeliu tėvelių ir vaikų realiose konsultacijose. Dažna situacija yra tokia: vaikai išsako, kas jiems nesiseka, kas blogai, bet blogiausia, kad tėvai nemyli, tik šaukia ir šaukia. O tų pačių vaikų tėvai sako, kad labai myli savo vaikus, kad dėl jų labai stengiasi - kad vaikai gautų gerą išsilaivinimą, kad būtų gerai aprūpinti, kad stengiasi vaikui nupirkti visokiausių daiktų - pvz, kompiuterį, mobilų telefoną, moka už mokslą geroje mokykloje ir tt. Neteko susitikti nei vieno tėčio ar mamos, linkinčio savo vaikams blogo.

Tai kame gi reikalas, kad taip išeina? Ir tėvai, ir vaikai nori to paties, bet každėl nesusikalba. Tėvai užsiėmę, pavargę, gal per retai pasako vaikams , kad juos myli....Tada vaikai pyksta, o tada jau ir tėvai pyksta, ir atsiranda toks „užburtas ratas“. Tą užburtą ratą „maitina“ ne kas kita, kaip LŪKESČIAI.