Mergina D. Metė mokyklą. Vidurinę. “Aš nenoriu, kaip kiti, aukštojo mokslo, namo, man užtenka mažo butuko ir nereikia auksinių stalo įrankių“, - kalba mergina. Jos šeima - ideali, tėveliai gerai sutaria, kiti vaikai šeimoje puikūs mokiniai, turinys pomėgių bei siekių. O ji - balta varna, šeimos gėda... Jai liūdna ir sunku, bet ji nenori būti tokia, kaip dauguma. Kaip kiti, kaip visi. Ji ieško savo kelio, tačiau dabar jos nieks nesupranta. Be to, ir tėvų darosi gaila, mergina suabejoja - gal nevertėjo, gal suklydo...

Kiek vyresnė mergina L. metė prestižines studijas ir pasirinko specialybę, kurią įgijus neaišku kur dirbs... Metė, nes pajuto, kad nebepatinka pasirinkti mokslai, norėtų studijuoti visai ką kitką, pradėjo jausti apatiją, nebegalėjo prisiversti mokytis... Šeima ir draugai pasmerkė - nesuprato, kaip galima šitaip pasielgti, kai mokytis liko tiek nedaug, o įstoti buvo taip sunku... Dabar mergina L. vengia draugų, mieliau laiką leidžia viena, slepiasi - jai gėda. Kad ji - ne tokia kaip visi. Ji bara save, kad šitaip suskydo ir graužia save. Ji nori būti tokia, kaip visi.

Kokioje šalyje vyksta veiksmas? Bet kurioje! Tiesiog tai - 2008 metai. Nieks nežino, ar merginai D pasiseks nepasiduoti nerašytoms visuomeninio gyvenimo normoms ir surasti savąjį kelią. O merginai L. - ar pavyks tapti „kaip visi“- baigti prestižinį institutą, dirbti prestižinėje firmoje, turėti namą, džipą, žinoma - vyrą ir vaikų.

Abiem atvejais kalbame apie savojo AŠ paieškas.
Abiem atvejais tai - skausminga procedūra, privertusi aukoti, priešintis, graužtis, jausti kaltę.

Tačiau abiem atvejais - TAI vyksta bent jau savalaikiai, kai jaunas žmogus sprendžia egzistencines problemas, kurios ir turi būti sprendžiamos tokiame amžiuje.

Manau niekam nepraslydo pro akį faktas, kad abi merginos savęs ieško lygindamos save su kitais. AŠ geriau suvokiamas ir ryškiau juntamas, kai yra atskaitos taškas - KITI.

Tačiau neretai žmonės, spręsdami tokias problemas, užstringa viename taške labai ilgam. Vėliau jie sako: „Mano didžiausia problema ta, kad nuolat lyginu save su kitais“. Teisingai, nors verta patikslinti - problemą sudaro ne tik lyginimas AŠ - KITI. Problema atsiranda, nes olimpinėse žaidynėse AŠ - KITI nuolatos LAIMI KITI. O AŠ nuolat lieka „nepakankamai geras/a“, „nepakankamai gražus/i“, „nepakankamai kompetentingas/a“. Ir t.t. Teisėjo sprendimas: AŠ blogesnis/ė už KITUS.

Taip mąstant ir taip suvokiant pasaulį ir aplinką - AŠ blogesnis už KITUS, klojasi tiesus kelias į itin žemo savęs vertinimo įtvirtinimą, visišką nepasitikėjimą savimi (nei darbinėje veikloje, nei asmeniniam gyvenime). Taigi, žmogus, net nekritikuojamas darbe ar kitose situacijose, o vien pats save lygindamas su kitais, gali pats visiškai save nuvertinti.
Žemas savęs vertinimas daro žmogų piktu, nelaimingu, liūdnu. Kyla noras viską mesti, „slėptis“ ,o kartu lydi suvokimas - „kodėl kiti gali, o aš ne“, įžeistos ambicijos.

Dažniau tokios problemos iškyla tiems, kurie yra perfekcionistai, siekiantys tobulumo visame kame. Sakyčiau, tai puiki savybė - siekti geriausių rezultatų, tačiau šiuo atveju toks siekis tarsi rikošetu atšokusi kulka žaloja siekio autorių .

Išaugus paauglystei ir jaunystei būdingas dramas bei savojo AŠ paieškas, lyginimas savęs su KITAIS gali atsirasti ir brandžiame žmoguje, jam pradėjus kopti karjeros laiptais, įsidarbinus prestižinėje darbovietėje, arba išvykus dirbti į užsienį, ištekėjus už užsieniečio ir kt. Taigi, savęs lyginimas su kitais savo nenaudai prasideda , pavadinkime jas taip - ekstremaliose (naujose, dar nepažįstamose) situacijose. Naujas darbas, kuriame norisi gerai pasirodyti ir atitikti lūkesčius, darbas nepažįstamoje šalyje - tai irgi savotiškai ekstremalu - nes reikia įrodyti KITIEMS (o gal svarbiausia sau) - AŠ galiu būti toks pat sėkmingas, kaip JŪS, vietiniai. Santuoka ir išvykimas gyventi pas užsienietį mylintį vyrą - irgi „olimpinių žaidynių“ vertas palyginimas. Vyro draugai ir draugės, jo šeima - visi vertina jo pasirinkimą.

Gal būt tie KITI nieko kritiško ir nesako. Tačiau AŠ, užsikėlės sau kartelę, pats save vertina. Toks jau perfekcionisto bruožas. Pirmiausia norisi greičiau pritapti. Tačiau reikia įveikti taip vadinamą sociokultūrinį šoką, perprasti žmonių vertybes. Pagalvoti apie savas vertybes. Daug užduočių.

Tada AŠ prieina išvadų: „Amerikiečiai turi aiškius tikslus visam gyvenimui, žino ko nori. O aš – ne“. Arba: „ Kai palyginu save su vyro buvusiomis merginomis... jos drąsios, pasitikinčios savimi, o aš...“ Arba :“ šios tautos žmonės ekspresyvūs, tačiau artimai bendrauti jie neprisileidžia. Lietuvoje aš jaučiausi kitokia, galvojau pritapsiu būtent šioje šalyje, susirasiu draugų. Tačiau čia, lyginant su vietiniais, aš atrodau susikausčiusi“.

Ir vėl tas nelemtas lyginimas - AŠ - KITI. Ir įsitikinimas - jeigu tapsiu tokia/toks kaip JIE, būsiu sėkmingas/a, viskas išsispręs. Tačiau labai sunku nugalėti, o gal net ir pasivyti tuos, kurie yra TOKIE visą gyvenimą, kurie tokiais gimė, jiems būdingos tokios genetinės savybės ir tt.

Tai ką daryti? Kaip pritapti? Kaip sustabdyti tą vidinį "prokurorą", vis smerkiantį AŠ, kad šis „nepakankamai geras“?

Lyginimas savęs su kitais yra konkuravimas. Tačiau konkuravimas konkuravimui nelygus. Gyvenimas nėra olimpinės žaidynės. Jis nereikalauja, kad atvykęs į kitą šalį, kurioje, sakykime, visi gyventojai yra „bėgikai“, AŠ irgi taptų „bėgiku“. Juolab, jeigu AŠ niekada juo nebuvo. Nes jeigu nebuvo- pasivyti žmones, kurie yra „bėgikai“ nuo pat gimimo- praktiškai šansų nėra. Vadinasi, ir ta savigrauža, savęs nuvertinimas, niekur nenuves - nebent- į depresiją ir tuštumą.

Jeigu jauti, kad konkuruoji, kad lygini save su kitais, nepamiršk įvertinti savo AŠ.
Tokio AŠ, kuriuo esi dabar, ir viso to turto, kuris talpinamas tame AŠ iš praeities.
Įvertink savąjį AŠ - kame tu stiprus, kame silpnas. Įvertink ir KITUS - kame jie stiprūs, kame silpni. Niekuomet nebūna taip, kad AŠ visada tik silpnas. O KITI - vien tik stiprūs.
(Pasaulis vis dar harmoningas! Tai AŠ akys kartais mums jį atspindi kaip nepusiausvirą.)

Tuomet, viską gerai supratusį AŠ, vesk į kovą su KITAIS, tačiau kovok ne jų „sporto šakoje“.
Maža, kad jie „bėgikai“, o tu gal „ šaulė/ys“. Leisk jiems bėgti, o tu parodyk, kaip gerai tu šaudai. Kitaip tariant - niekas nėra šimtu procentų tobulas, lygiai kaip ir netobulas.

Jei matai, kad KITI yra labai „geri“ kokioje nors veiklos srityje, surask savyje gerus sugebėjimus ar bruožus bet kurioje kitoje. Atrask savyje tai, ką moki geriau nei JIE.
Parodyk, ką moki. Ką gali. Ir KITI tave pradės gerbti. Niekada neužmiršk- klysti žmogiška.
O ypač –šito- „Balta varna“ turi ir gerąją prasmę - visos Žvaigždės yra „baltos varnos“.