Penktadienio popietę suskambo telefonas. Skambino klientas, lankęsis psichoterapijoje prieš keletą metų. „Norėčiau pas jus užsirašyti“. Sutarėme susitikimo laiką kitai savaitei. Tačiau jautėsi, kad vyriškis nenori baigti pokalbio, bet nedrįsta apie tai tiesiai pasakyti. Po kelių nesklandžių frazių jis atsivėrė: „Tiesą sakant, man dabar labai negera. Galvojau prisigerti tablečių, nors taip nedarau. Šis skambutis jums yra jau šeštas šią savaitę. Anuos penkis, vos pradėjęs skambinti, aš tuoj pat atmečiau. Bet dabar supratau, kad neturiu daugiau kam paskambinti ir pasikalbėti“. Pasikalbėjome gerą valandą. Jis vis atsiprašinėjo, kad trukdo mano laiką, ir sakė, kad pasikalbėjimas labai padėjo. Ir iš tiesų, jo balsas nustojo drebėti, pažvelgėm į slegiančią situaciją kitu kampu, numatėm, ką galima dėl to daryti ir kaip. Ir sutarėm susitikti. 
Skambutis iš šešto karto. Kai taip bloga, o nėra daugiau kam atsiverti. Tačiau visgi tas seštas įvyko. Labai dėl to džiaugiuosi. Ir man be galo svarbu atgalinis ryšys, žinojimas, kad manimi taip pasitiki, ir kad pokalbis padėjo.
Sakoma, jog lietuviai vis dar kreipiasi pagalbos tik tada, kai jau visai blogai. Mes pastebėjome, kad į psichologus noriai kreipiasi jauni žmonės (20- 30m). Ateina greit, vos tik problemai prasidėjus- pvz, po kelių panikos atakų priepuolių, dėl santykiuose kilusios problemos ir kt. Jauni tėveliai kreipiasi d ėl vaikų problemų. Be abejo, kad kuo trumpiau egzistuoja problema, tuo greičiau galima ją išspręsti. Jaunoji karta atrodo, užaugo ganėtinai laisvomis asmenybėmis, besirūpinančiomis savimi ir artimaisiais.
Šiais metais mūsų projekto specialistai viešėjo Airijoje ir Norvegijoje, vietinių bendruomenių kvietimu. Susitikome su airių ir norvegų psichologais. Paaiškėjo, jog šiose šalyse gyvenantys lietuviai, lyginant su airiais ir norvegais, į psichologą ar gydytoją kreipiasi ganėtinai sunkiai. Kenčia nuo slegiančių psichologinių problemų patys vieni, ir kreipiasi tik tuomet, kai jau visiškai blogai. Į klausimą, kodėl nesikreipė anksčiau, kai problema dar nebuvo įsisenėjusi, atsako, kad tikėjosi jog tai praeis, o vėliau –„ aš pratęs su viskuo tvarkytis pats“.
Tokie atsakymai verčia atsigręžti į praeitį - ko gero, toks polinkis kentėti užsidarius savyje, ateina iš vaikystės, iš to, kaip vaikas buvo auklėjamas šeimoje, kokie buvo tėvų lūkesčiai? Turi pats viską mokėti, galėti, nesudaryti kitiems problemų.
Dalis žmonių įpratę kentėti patys vieni, nes vaikystėje jų tėvai neskirdavo pakankamai dėmesio vaikui, kitais atvejais - tiesiog nebuvo pajėgūs rūpintis vaikais dėl priklausomybių, kentėjo nuo psichikos ligų ir tt. Tokiose šeimose užaugę žmonės tiesiog neturi teigiamos patirties, kad kažkas jiems gali padėti.
Ypač emigracijoje gyvenantiems lietuviams būdingas troškimas nenuvilti artimųjų ir baimė, kad pasipasakoję šeimai/draugams apie savo problemas, pasirodys silpni, niekam verti, nevykėliai. Tai yra - nuvils, nepateisins lūkesčių. Ir tai yra be galo svarbu. Svarbiau net už savo blogą savijautą. Beje, kai kurie artimieji išsako, manyčiau, kiekvieną žmogų galinčią užgauti ir sumenkinti frazę:“Na va, ar aš tau nesakiau, kad taip bus!“
Suprantama, kad ir kur begyventume, ne visi galime ir norime savo problemomis dalintis su šeimos nariais ar draugais. Dažnai žmonės sakosi, nenorintys jaudinti senyvo amžiaus tėvų, nes jie sunerims, išsigąs, susirgs. Arba kad nenori užkrauti savo problemų draugams. Ir tai yra suprantama. Lieka išsiaiškinti, ką gi reiškia „pačiam spręsti problemas“.
Galėti pačiam tvarkytis gyvenime, su problemomis, yra puiku. Kuomet žmogų prispaudžia gilūs išgyvenimai, tas žodelis „galėti“ kuriam laikui dingsta. Ir lieka tik „pačiam“. Prislėgtas žmogus nebegali pats vienas susitvarkyti, išspręsti problemų, ir tai yra normalu bei natūralu. Jis nebemato situacijos objektyviai, nes yra apimtas baimės, nerimo, pykčio ar kitokių stiprių jausmų.
Psichologinių konsultacijų ir psichoterapijos esmė ir yra padėti žmogui atgauti gebėjimą ( arba jį įgyti) su problema tvarkytis pačiam.
Psichologas yra kliento bendradarbis ir partneris sprendžiant jo problemą. Psichologas negali nieko išspręsti už kitą žmogų. Jis padeda atrasti mąstymo klaidas, atpažinti ir įvardinti jausmus, susieti juos su kilusiais simptomais (pvz, panikos atakos), išmokti būti atsakingam už savo jausmus.
Psichologas taip pat yra emocinis palaikytojas. Jis palydi klientą į problemos kilimo pradžią, jos priežasčių išsiaiškinimą, o tada palydi atgal į dabartį, padėdamas keisti požiūrį, įgyti naujų įgūdžių.
Tai, kad žmogus kreipiasi į psichologą, reiškia, jog jis pripažįsta kažko nesuprantąs savyje ar aplinkoje, nori bendradarbiauti ir spręsti savo problemą efektyviai. Būtent tai ir yra problemų sprendimas ir tvarkymąsis su jomis pačiam. Kentėjimas nieko nedarant, nėra „paties tvarkymasis su problema“. Tai yra kentėjimas, nemeilė sau, aukos pozicija. Ir iš tiesų, yra sakoma, kad tai, kas atveda žmogų į psichoterapiją, yra kančia. Tiesa. Klausimas tik, kiek ilgai ta kančia turi trukti? Kai kurie žmones renkasi kentėti labai ilgai. Užsidaryti savyje. Kiti iškarto ieško būdų, kaip padėti sau. Kančios trukmė yra kiekvienam skirtinga. Ilga ar trumpa, ji vistiek atveda žmogų ten pat. Tai yra – išmoko meno būti gyvu.
Iš konsultacijų aiškėja, kad uždelstas kreipimąsis į psichologą, susijęs su žemu savęs vertinimu. Ypač užsienyje apsigyvenę lietuviai dažnai jaučiasi mažiau „vertingi“ nei vietiniai gyventojai, lygina save su vietiniais, kompleksuoja dėl kalbos nemokėjimo ir pan. Tarsi jiems, emigrantams, „priklauso mažiau“, jie „neturi teisės“ sirgti, išgyventi psichologiškai sunkų etapą. Lyg jie būtų antrarūšės asmenybės. Toks jausmas paprastai būna emigracijos pradžioje.
Psichologinės konsutlacijos, ypač teikiamos internetu - skype ar elektroniniu paštu, yra visiškai anoniminės ir niekas apie jas sužinoti negali. Nebent pats asmuo, kuris lankosi pas psichologą, nuspręstų kam nors apie tai pasipasakoti.
Beje.
Nesikreipti ir nespręsti savo psichologinių problemų yra kievieno žmogaus teisė. Jeigu tai yra sąmoningas sprendimas- „aš noriu atkentėti, aš taip pasirinkau“- tada galime kalbėti apie laisvą ir sąmoningą bei brandžią asmenybę.
Jeigu problemų žmogus nesprendžia, nes bijo, bėga nuo savęs, vengia pripažinti savo problemas, tuomet jis kentės tiek, kiek galės iškęsti. O vėliau, kai nebeatlaikęs kančios ir psichologinio diskomforto, baiginės psichoterapijos ciklą, jis sakys: „Jei ne šis nerimas, niekad nebūčiau supratęs, kad gyvenu manipuliuojamas tėvų/ gyvenime buvau atsisakęs daugybės galimybių/kad viskas yra tik mano požiūrio reikalas „ ir pan.
Vadinasi, kančia yra motyvacija augti, keistis, siekti atrasti save. Jei ne kančia, gyvenimas taip ir būtų nugyventas pilkai. Tad gal ir yra tiesos posakyje, kad „problemos duotos tarsi dovana, skatinanti keistis, keisi gyvenimo būdą, augti“.
Labai gerbiame tuos, kurie kreipiasi ir dirba su savimi. Kad ir kaip sunkiai jie ateina. Kad ir visą eilę metų ruošėsi ateiti. Ir atėjo tik dabar. Parašė tik dabar. Paskambino tik dabar.
Šie žmonės susitarė su savimi. Jie suprato, kad yra „pakankamai vertingi“ ir nusipelnė geresnio, kokybiškesnio gyvenimo. Ir kad daugiau su savo problemomis nebesitaikstys. O ir kam, jeigu jas galima išspręsti!
Menas būti gyvu- tai garsaus egzistencinės psichologijos atstovo Džeimso Biudžentalio frazė. Ši frazė yra labai tinkama įvardinti tam, ko žmogus išmoksta asmeninėje psichoterapijoje ar konsultacijose. Kančia ir skausmas - taip pat yra būdas jausti save, kad „esi“- nes skauda. Kitas pasiūlymas- jausti save ir „aš esu“, patiriant ir kitiems dalinant daugiau teigiamų jausmų.
Lieka pasirinkti. Kai galėsite. Kai ateis jūsų laikas.
Norėjo lietuvis kažką pasakyti, bet nutylėjo. Jį prislėgė tyla. Kažką norėjo pasakyti, bet nieko neišėjo – kažkas užstrigo, ir ko gero, ne dabar – kažkada – kai kūrėsi šio momento ištakos. Kažkaip savaime įsitvirtino tyla, esanti virš jo, po juo ir netgi viduje. Kokia laimė neturėti žodžių, kuriais reikia sukurpti pasiteisinimą. Norėjo lietuvis kažką pasakyti, bet pritilo. Tyla pasirodė perdaug reikšminga ir beprasmė.